Atvirame pokalbyje su portalu tv3.lt M. Šalaševičienė atvirai pasakojo apie motinystę, kaltės jausmą, santykius su vyru ir situaciją, kai stipriai nudegė dėl viešumo.
Marija, atrodo, jūsų dienotvarkė – labai įtempta: darbas, vaikai, šeima. Kaip pavyksta viską suderinti?
Išties, mano dienos – labai intensyvios, bet jau esu pripratusi prie tokio ritmo. Nors dažnai pagaunu save vis bėgančią, lėkiančią, tai tapo mano kasdienybe. Pavargstu, žinoma, bet kitaip savo gyvenimo net neįsivaizduoju (šypteli). Manau, dauguma mamų taip gyvena – visur turi suspėti, visur būti.
Daug moterų, derindamos darbą ir šeimą, jaučia kaltę – kad kažko nespėja, skiria per mažai dėmesio vaikams. Ar jums pažįstamas tas jausmas?
Oi, labai pažįstamas. Anksčiau kaltė buvo mano nuolatinė palydovė – ypač dėl vaikų. Kad per mažai su jais būnu, kad per daug dirbu. Verslo pradžioje labai padėjo vyras – jis iš dalies net perėmė mamos vaidmenį. Aš stengdavausi viską aprėpti – su Jokūbu net važinėdavau į muges, kur pristatinėdavau savo kūrybą. Daryti du darbus vienu metu kokybiškai – be galo sunku. Čia pat turi ir dirbti, ir rūpintis kūdikiu. Grįždavau namo pavargusi kaip po vakarėlio… Ir vis tiek jausdavausi kalta, kad kažko nepadariau.
Bet su laiku supratau – visi mano užsiėmimai yra svarbūs. Išmokau geriau planuoti dienas, dėliotis prioritetus. Laiką su vaikais stengiuosi praleisti kokybiškai. Ne šiaip būti kartu, bet būti iš tiesų. Dabar tos kaltės jau nebėra. Žinau, kad atiduodu viską, kiek galiu.
O ar būna akimirkų, kai jaučiatės pervargusi ar bejėgė kaip mama? Kas padeda tokiomis akimirkomis?
Būna visko. Mamos kelias tikrai nėra rožėmis klotas. Auginti vaikus – be galo sunku: reikia susitarti, išlaikyti kantrybę auklėjant, spręsti situacijas mokykloje ir namuose.
Vienas vaikas – dar vienaip, bet kai jų du, ir dar abu aktyvūs, besipešantys… Kartais tikrai nežinai, kaip reaguoti, kaip kalbėtis. Kantrybė išsenka – pakeli balsą, o paskui save plaki.
Šiandien vaikų auklėjimas yra dar sudėtingesnis. Jie išmano savo teises, žino labai daug, ir kartais lipa tėvams ant galvų. Todėl mes nuolat turim mokytis, laviruoti, bandyti suprasti. Išlaikyti autoritetą, kartu rodant pagarbą – tai milžiniškas darbas.
Ir taip, būna ašarų. Išsiverkiu, išlieju emocijas. Paskui pasikalbu su vyru, palaikome vienas kitą. Svarbu neslėpti emocijų – jos irgi turi išeiti.
Kur kreipiatės, kai viskas ima slėgti ir nebežinote, kaip elgtis?
Kai jaučiam, kad vieni nebesusitvarkom – kreipiamės į specialistus. Pavyzdžiui, kai Jokūbas pradėjo lankyti pirmą klasę, buvo labai sunku. Stipri adaptacija, maištas – tiek mokykloje, tiek namuose. Nebesupratom, kaip prieiti, kaip susitarti... Tada ir kreipėmės pagalbos. Ir tikrai labai džiaugiuosi, kad tai padarėme, nes pagalba buvo neįkainojama.
O ar savo vaikuose matote daug panašumų į save? Galbūt pastebite ir kokių nors kūrybinių bruožų?
Tikrai pastebiu. Tiesa, su sūnumi esame labai skirtingi (juokiasi). Jokūbas domisi motociklais, važinėja į treniruotes, jam svarbūs visai kitokie dalykai. O Adelė – visai kas kita. Ji labai panaši į mane: tiek charakteriu, tiek užsispyrimu. Nuo mažens aiškiai žino, ko nori, ir ne visada lengvai pasiduoda. Primena mane tuomet, kai tikėjau, kad kūryba niekur nenuves, bet vis tiek jos nepaleidau.
Mes su Adele turime ypatingą ryšį. Ji labai mergaitiška – jai rūpi mano lūpdažiai, segtukai, karoliai. Kiekvieną dieną nori dėvėti vis kitą suknelę. Man tai labai miela, nes kažkodėl galvojau, kad turėsiu berniukišką mergaitę. O dabar matau, kokia ji panaši į mane. Manau, ji irgi bus kūrybinė siela (šypsosi).
Esate minėjusi, kad labai vertinate savo vyro pagalbą tiek versle, tiek auginant vaikus. Ar vaikų atsiradimas pakeitė jūsų santykius?
Be abejo. Vaikai mūsų ryšį ir patikrino, ir sustiprino (šypteli). Mes nesame ta pora, kur visa našta gula tik ant moters pečių. Abu jaučiamės atsakingi už vaikus, tad kartais aš daugiau pabūnu su jais, kartais jis – viskas priklauso nuo situacijos.
Mūsų stiprybė yra partnerystė. Esu visiškai tikra tuo, kad jei ne jis, nebūčiau tiek pasiekusi profesinėje srityje. Ankstesniuose santykiuose dažnai girdėdavau: „ką tu čia darai – užsiimk rimtais dalykais“. Tai labai slopino, slėgė, menkino. Dabar puikiai suprantu, kad tai, koks žmogus šalia tavęs, labai daug lemia. Nuo to, kas yra šalia, priklauso, ar tu žydėsi, ar ne. O aš dabar jaučiuosi žydinti (šypteli).
Ir kas svarbiausia – net ir visame šitame chaose randame laiko vienas kitam. Kalbamės, neleidžiam problemoms kauptis. Tai – tikra dovana.
Viešumoje esate žinoma ne tik kaip papuošalų kūrėja, bet ir politiko Petro Gražulio dukra. Esate minėjusi, kad sulaukdavote replikų, jog prie jūsų sėkmės ženkliai prisidėjo būtent jis. Kaip reaguojate į tokius komentarus dabar?
Tiesą sakant – jau nebereaguoju (šypteli). Asmeniškai tokių žinučių nebegaunu, o komentarų tiesiog jau neskaitau. Bet žinau, kad vis dar yra žmonių, kurie taip galvoja. Ir ką – tebūnie. Aš pati žinau, kiek dirbau, ką perėjau, kiek įdėjau į visą tai širdies ir man to užtenka.
Žinoma, aš neneigsiu, kad pradžioje tėtis, kaip ir mama, šiek tiek padėjo man. Bet vėliau – atvirkščiai. Per vieną jo politinį skandalą mano pavardė atsidūrė kontekste, kuriame neturėjo būti...
Ar tokie skandalai turėjo įtakos jūsų santykiams su tėčiu?
Mūsų ryšio tai nė kiek nepaveikė. Tuo metu buvau labai pikta ant visos situacijos, bet ant tėčio – ne. Ant jo negalėjau pykti, nes aš jo dukra. Pamenu tik tai, kad tėtis tada man pasakė: „Matai, Marija, dabar tu suprasi, ką man tenka išgyventi.“ (juokiasi). Taip, tada ištiesviską ir supratau, savo kailiu pajutau, kaip tas viešumas gali žeisti. Tada ašaros riedėjo, buvo skaudu, nes tai nebuvo mano kaltė. Bet dabar turiu „storesnę odą“, išmokau nereaguoti. Turbūt iš tėčio tai ir išmokau.
O kokias vertybes stengiatės perduoti savo pačios vaikams? Kas jums svarbiausia šeimoje?
Mums apskritai svarbiausia yra pati šeima. Kad esame kartu, kad mylime vienas kitą, kad esame sveiki. Tai kertinės mūsų vertybės. Taip pat norime vaikams parodyti, kad svarbu būti darbščiam, nebijoti darbo. Tik per darbą ateina laisvė. Ir, žinoma, kad reikia mokėti džiaugtis: gyvenimu, šeima, vaikyste, net mažomis akimirkomis. Norime, kad jie tai jaustų nuo mažens (šypsosi).
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
