R. Petrauskytės-Paulauskienės ir jos vyro Rolando namuose moteriško šurmulio tikrai netrūksta – juose auga trys dukros: Andrėja (13), Amėja (7) ir trejų Adelė. Nuostabią trijulę auginanti Rima drąsiai sako, kad tobulos mamos vaidinti nenori, vis dėlto akivaizdu – pasidžiaugti ji tikrai kuo turi. Portalui tv3.lt žinoma moteris likus kelioms dienoms iki Motinos dienos atvirai prakalbo apie motinystę, sulauktas staigmenas, mamiškus pasiekimus ir išbandymus.
Rima, kaip dažniausiai sutinkate Motinos dieną? Ar turite kokių nors tradicijų?
Mūsų šeimoje nėra jokių griežtų tradicijų – neturim taisyklės, kad būtinai turim kažkur važiuoti ar eiti į restoraną (šypteli). Kadangi mažiausiajai Adelei – tik treji, dažniausiai apskritai nieko iš anksto neplanuojame. Tačiau, žinoma, visada norisi kažką malonaus nuveikti visiems kartu. Gal ir skamba juokingai, bet pirmiausia galvojam apie tai, kad dukroms būtų įdomu, o tada jau prisitaikome patys. Tai dažnai baigiasi išvyka į pramogų parką – vaikams ten daug pramogų, o mums gera matyti juos laimingus (juokiasi).
Iš tiesų, per Mamos dieną dažniau prisimenu, kaip mes su sesėmis sveikindavome savo mamą – tai būdavo labai ypatinga šventė. O dabar mūsų kasdienybėje tiek visko vyksta: išvykos, vakarienės prie stalo, pasivaikščiojimai, pasivažinėjimai dviračiais... Tad Mamos diena kartais tampa tiesiog puikia proga pabūti namie ir sulėtinti tempą.
O kaip vaikystėje sveikindavote savo mamą? Gal prisimenate kokią įsimintiną staigmeną?
Visada ruošdavome tokią šventinę klasiką: piešinius, gėles, atvirukus. Tiesą sakant, kadangi augome trys seserys, turbūt didžiausia dovana mamai būdavo tiesiog mūsų sutvarkytas kambarys. Prisimenu, kaip jai tai patikdavo – net matau tą nuoširdžią šypseną (juokiasi). Vėliau, kai paaugome, dažniausiai paruošdavome jai ką nors skanaus. Tuo metu tokie gestai mums atrodė labai reikšmingi.
O ar jūsų pačios dukros jums daro kokias nors staigmenas?
Taip, vidurinioji Amėja neseniai darželyje nupiešė mano portretą – buvo labai miela ir graži staigmena (šypsosi). O vyriausioji Andrėja dažniausiai tiesiog ateina, apkabina, pasveikina. Tiesa, dabar jai toks paauglystės ir maištavimo etapas, tad kartais atrodo, jog net pamiršo (šypteli).
Dabar pati esate trijų dukrų mama. Jūsų mama irgi augino tris dukras. Ar savyje atrandate daug panašumų į savo mamą?
Tikrai taip. Ir su metais vis daugiau (šypteli). Anksčiau buvau gana „palaida bala“, bet gimus trečiai dukrai tapau griežtesnė – to reikalauja gyvenimo etapas. Mano mama visada viską organizuodavo: žinodavo, kas ką vilki, kur turi būti, ar visi pavalgę... Dabar aš esu ta, kuri dėlioja visus taškus. Vyras tik juokiasi: „Na va, jau tikrai matau, kaip tampi panaši į savo mamą“ (juokiasi).
O kaip jums sekasi suderinti muzikinę veiklą ir motinystę? Ar kartais nepagaunate savęs, kaip dažna mama, jog užplūsta jausmas, kad vis vien tenka kažką paaukoti?
Žinoma, užplūsta. Kai augini vaikus, kažko vis tiek atsisakai – tai neišvengiama. Klausimas tik, kaip į tai žiūri: kaip į auką ar kaip į privilegiją. Būna dienų, kai atrodo, kad labai daug savęs atiduodu, o tos grąžos nejaučiu, bet būna ir tokių, kai suprantu – tai yra gyvenimo laimė. Štai šiandien, pavyzdžiui, jaučiuosi puiki mama – su vyriausiąja kartu mokėmės matematikos. Korepetitorius nepadėjo, tad pati prisėdau padėti, paaiškinti, ir vakar ji jau gavo gerą pažymį (juokiasi). Kaip tik sakiau vyrui: „Šiandien jaučiuosi tikrai reikalinga ir gera mama.“
Atrodo, turit ir pedagoginę gyslelę…
Gali būti, kad paveldėjau ją iš mamos – ji buvo vokiečių kalbos mokytoja, visą gyvenimą dirbo mokykloje. Gal tas mokymas manyje natūraliai ir užsilikęs, tik dabar atsiskleidžia (juokiasi).
O ar savo gyslelę, talentą muzikai pastebite savo dukrose?
Kol kas sunku pasakyti. Vyriausioji Andrėja aiškiai ir griežtai pasakė, kad muzika – ne jos sritis. Tuo tarpu vidurinioji Amėja – tikras scenos žmogus, jai labai patinka būti dėmesio centre – ar tai šokiai, ar dainavimas. Šiuo metu ji lanko gimnastiką, ruošiasi pasirodymui. Tai manau, kad ji – ta, kuri geriausiai jaučiasi scenoje. O mažoji Adelė… dar labai maža. Pamatysime (šypteli).
Iš tiesų, man nėra svarbu, kokį kelią jos pasirinks. Aš būsiu laiminga, jei jos bus laimingos. Noriu tik vieno – kad jaustųsi gerai ten, kur bus. Jokių konkrečių lūkesčių neturiu.
O kokias vertybes jums, kaip mamai, svarbiausia perduoti savo dukroms?
Tiesą pasakius, mes su vyru specialiai nieko nebandome „perduoti“. Tiesiog gyvename taip, kaip mums atrodo teisinga, ir tikimės, kad jos tai mato.
Stengiamės nepamiršti vienas kito, išlikti savimi ir būti draugiška šeima. Man atrodo, svarbiausia – rodyti pavyzdį. O vaikai patys pasiima tai, kas jiems svarbiausia. Taip ir užauga tikri žmonės – tie, kurie žino, ko nori, ir nebijo būti savimi.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
