Negirdėtos lietuviškų žodžių kilmės: kaip atsirado kasdien vartojami žodžiai?

Kaip atsirado „degtukai“?

Anksčiau lietuviai degtukus vadino rusišku žodžiu „sierčikai“, tačiau XX a. pradžioje kalbininkai siekė pašalinti svetimybę ir pasiūlė naujadarą „degtukai“ – nuo žodžio „degti“. Šis terminas greitai prigijo ir tapo puikiu pavyzdžiu, kaip galima sukurti aiškų, vaizdingą lietuvišką žodį vietoje skolinto. Šio naujadaro autorystė priskiriama kalbininkui Jonui Jablonskiui, o apie tai, kaip kalbininkas stengėsi žodį išpopuliarinti sklando kone legenda. 

Kadangi laikraščiai ne visada pasiekdavo liaudį, Jablonskis, tuo metu buvęs Kelmėje, nuėjo į parduotuvę ir pasiteiravo, ar krautuvininkas neturi degtukų.  Pirmą kartą išgirdęs šį žodį pardavėjas atsakė, jog tokio daikto nėra. Tuomet Jablonskis parodė į gulinčią degtukų dėžutę ir sako: „Kaip nėra, štai guli ant stalo!“ Krautuvininkas suskubo parduoti degtukus Jablonskiui, o po to aiškino ir kitiems klientams, jog reikia sakyti „degtukai“, o ne „sierčikai“ ar „zapalkos“. Pasakojama, jog Jablonskis taip aplankė ne vieną krautuvę, kur krautuvininkams pravedė savotišką edukaciją.  

„Lėktuvas“ – ne skolinys, o lietuvių naujadaras

XX a. pradžioje, kai prasidėjo aviacijos bumas, kalbininkai ieškojo lietuviško žodžio „aeroplanui“. Vienas iškiliausių lietuvių kalbininkų Kazimieras Būga ties naujadarais dirbo labai aktyviai. Būtent jis ir pasiūlė žodį „lėktuvas“ – nuo veiksmažodžio „lėkti“. Tai vienas sėkmingiausių naujadarų, iki šiol vartojamas be pakeitimų ir tapęs mūsų kasdienybės dalimi. Žodis greitai prigijo ir tapo oficialiu terminu tiek kalboje, tiek moksluose, kariuomenėje, žiniasklaidoje. Lietuvių kalba turi stiprią naujadarų tradiciją – stengiamasi vengti svetimybių. Todėl „lėktuvas“ tapo sėkmės pavyzdžiu, kaip galima natūraliai ir taikliai sukurti žodį.

„Pinigai“ iš slavų kalbų

„Pinigai“ – vienas įdomesnių žodžių lietuvių kalboje, nes jo kilmė nėra visiškai aiški, tačiau yra keletas pagrįstų hipotezių. Nors norėtųsi manyti, kad „pinigai“ yra senas lietuviškas žodis, iš tiesų jis atkeliavo iš senųjų slavų kalbų – galbūt per lenkų „pieniadze“, reiškiančio pinigus. Šis slavų žodis galėjo atkeliauti iš lotyniško žodžio „pendens / pensio“, reiškiančio „mokėjimą, svorį“. Tai vienas iš daugelio pavyzdžių, kaip ekonominiai ir kultūriniai ryšiai veikė kalbos raidą.

Kitas aiškinimas susijęs su viduramžių valiutomis, vadintomis „denarius“, „pénz“, „penning“, „pieniądz“ ir panašiai. Kai kurie kalbininkai mano, kad žodis „pinigai“ galėjo būti pritaikytas konkrečiam pinigų tipui apibūdinti, o vėliau tapo bendriniu žodžiu. 

Baltų „grybas“

Žodis „grybas“ yra senas, baltų kilmės žodis, vartojamas nuo seno tiek lietuvių, tiek latvių kalbose. Tai ne skolinys. Kalbininkas Kazimieras Būga žodį „grybas“ laikė autochtonišku: ne skolintu, o kilusiu iš vietinės baltų-slavų šaknies, o kalbininkas Aleksandras Vanagas netgi susiejo šį žodį su veiksmažodžiais „griebti“ ar „grįbti“, nes grybus staigiai griebiame vos jie išauga, renkame rankomis. 

Žemės vaikas „žmogus“

Žodis „žmogus“ yra vienas iš svarbiausių ir seniausių lietuvių kalbos žodžių, kilęs iš baltų, o gal net indoeuropiečių kalbų. Kalbininkai mano, jog žodis „žmogus“ sudarytas iš šaknies „žem“ („žemė“) ir „-g-„ („gimti, gimęs“). Kitaip tariant, žmogus – tai tas, kas gimęs žemėje, žemės vaikas. Tai labai archajiškas žodis, išlaikęs senovinės pasaulėžiūros pėdsakus, kai žmogus buvo laikomas gamtos dalimi. Senosiose tarmėse randama ir kita žodžio forma – „žmogis“, todėl ką nors taip pavadinę nesuklysite, tiesiog kalbėsite tarmiškai.

„Laikrodis“ – įtaisas, rodantis laiką

Sudurtinis žodis „laikrodis“ yra gana naujas lietuvių kalbos darinys, sudarytas sąmoningai, atsižvelgiant į žodžio reikšmę. Tai nėra senas paveldėtas žodis ar skolinys – jis atsirado gana vėlai, kai XVI–XVII a. Lietuvoje pradėjo plisti pirmieji mechaniniai laikrodžiai. Tokio tipo žodžiai buvo kuriami vietoj skolinių, kad lietuvių kalboje būtų daugiau savitų terminų, o žodis prigijo labai natūraliai – ne tik dėl savo aiškios darybos, bet ir skambesio. Nors nėra vieningo, dokumentuoto šaltinio, kuris aiškiai nurodytų konkrečią asmenybę, sukūrusią šį žodį, bet yra duomenų, jog garsiausi šalies kalbininkai Kazimieras Būga, Jonas Jablonskis palaikė šį žodį ir skatino jį vartoti. 

„Duona“ kasdieninė

Žodis „duona“ yra labai senas ir siejamas su indoeuropietiška šaknimi. Manoma, kad „duona“ yra tarsi „duotas maistas“, nes duona nuo seno buvo pagrindinis maisto šaltinis ir simbolizavo gyvybę, gerovę. Lietuvių tradicijose duona yra ne tik maistas, bet ir šventas simbolis. Ji dažnai buvo dedama ant stalo per svarbias šventes, dovanojama svečiams kaip geranoriškumo ženklas. „Duona“ yra vienas iš tų žodžių, kurie liko beveik nepakeisti tūkstančius metų. Palyginus su kitomis indoeuropiečių kalbomis, kur panašūs žodžiai galėjo keistis, lietuvių kalboje „duona“ išlaikė savo formą ir reikšmę beveik identiškai.