Grybauti mėgstantis panevėžietis Algirdas neatsidžiaugia šiltos žiemos laimikiais. Į vyro pintinę gula mažai kieno pažįstami ir renkami, tačiau valgomi vėlyvo rudens grybai – juodkotės ugniabudės.
Tokias išdaigas krečianti gamta šiemet gana ilgai džiugino ir grybautojus mėgėjus. Miškuose dar dygsta po vieną kitą baravyką, galima rasti ir voveraičių. Kurios beje, kol nėra šalčių dygti gali nors ir apskritus metus.
„Aš vakar radau baravyką, va vakar išsiviriau sriubos baravykų. Ir ūmėdžių raudonų“, – sako grybautojas Algirdas Jonušis.
Grybus pažįstantis ir nuo vaikystės juos renkantis panevėžietis sako, kad karantinas puiki proga ir gamtoje pabūti, ir kol orai leidžia grybauti. O rinkti vėlyvo rudens grybus, arba žieminius išskirtinis malonumas.
„Kai kuriose knygose rašoma, kad dėl to kad jo negalima sumaišyti su kitu, nes turi glitų rausvą gelsvą paviršių, kotelis juoduojantis prie žemės, aksominis kaip kurmio kailiukas, jo nesumaišysi, nėra tokio kito grybo. Kvepia skaniai ir labai gero skonio“, – pasakoja A. Jonušis.
Algirdui juodkotės ugniabudės net skanesnės už įprastus kelmučius. Jo įsitikinimu, tai ne prastesnis grybas nei kiti, švelnaus skonio puikiai tinka virti, konservuoti. Kaip ir žaliuokės arba žalsvieji baltikai augantys tik pasirodžius pirmosioms šalnoms.
„Šituos grybus aš žinau senai, apskritai aš parsinešdavau grybus juos skeldavau, perpaišydavau, bandydavau klasifikuot. Grybą galima valgyt tik tada kai labai gerai žinai“, – teigia A. Jonušis.
Tokiai užkietėjusio grybautojo minčiai pritaria ir mokslų daktarė mikologijos laboratorijos specialistė Jurga Motiejūnaitė. Mikologė net ir pati būdama gera grybų žinovė turi kelias paprastas gero grybavimo taisykles.
„Jeigu labai gerai pažįstat, labai gerai, net ir aš, kur pažįstu grybus tikrai neblogai, bet turiu tokią taisyklę: jeigu man reikia bent 3 sekundes suabejoti pasilenkus prie grybo, aš jo niekada neimsiu valgymui“, – kalbėjo mikologė dr. Jurga Motiejūnaitė.
Tačiau tiltais augančias ugniabudes šitaip renkančiam grybautojui mokslų daktarė turi įspėjimą. Išties, nors šis grybas valgomas, neseniai mokslininkus nustebino nauji tyrimai, kad ugniabudės ugniabudėms – nelygios.
„Mes visi neseniai galvojom taip pat, ir mokslininkai, kad yra viena juodkotė ugniabūdė, tačiau neseniai buvo padaryti tyrimai, paaiškėjo, kad jų yra kelios rūšys, kurių beveik neįmanoma atskirti, ir čia jau kyla problema, ar jos visos tikrai yra valgomos“, – sako dr. J. Motiejūnaitė.
„Jeigu žmogaus organizmas priima šitą grybą, vadinasi, jam tinka, aš pati miške renku tik lepšiukus, baravykus, raudonviršius, ūmedėlių nerenku“, – pasakoja sveikos mitybos specialistė Gražina Bielekienė.
O štai mitybos specialistai tokiu vyro hobiu nesistebi. Jei tai daroma su saiku ir renkant tik gerai pažįstamus grybus, šios miško gėrybės tikrai turi vitaminų ir ląstelienos. O cheminė grybų sudėtis labai artima mėsai, žuviai ir daržovėms. Bet reikėtų nepamiršti, kad, pavyzdžiui, grybų karaliai baravykai gerokai kaloringesni už raudonviršius. Tad persivalgyti grybų nereikėtų.
„Voveraitėse yra daug vitamino D, kuris prilygsta sviestui ir pieno baltymams. O kaip žinome, vitaminas D ką daro mūsų organizmui ir dabar visi jau kalba apie tai, kad būtent mes covidu nesirgsime“, – teigia G. Bielekienė.
„Paskui nuodijasi vien dėl to, kad valgo tris kartus per dieną ir 7 dienas per savaitę, čia valgant net ir baravykus galima pribaigti kepenis. O šiaip valgyti grybus saikingai ir sveika, ir gerai“, – kalbėjo dr. J. Motiejūnaitė.
Beje, nerekomenduojama grybų duoti mažiems vaikams, mažylių organizmas dar neprisitaikęs virškinti pakankamai sunkų maistą.
Ir vis tik, bet kokio jau pašalusio grybo rinkti negalima, mat vasarą ir rudenį renkami grybai pašalę tampa nuodingi.
