Kalbu apie Kiprą, bet tai niekuo nesusiję su politine įtampa šalyje ir bankų gelbėjimu, nors Europos priemonės sprendžiant šias problemas turės įtakos ir aptariamam klausimui.
Europos šimtmečio energetikos susitarimas šiandien pastatytas ant kortos. Niekas vis dar negali pasakyti, kiek naftos ir dujų galima rasti Kipro teritoriniuose vandenyse, tačiau yra rimtų požymių, kad jis gali patenkinti didelę dalį Europos Sąjungos (ES) energijos paklausos. Pagal pastarojo meto tyrimus, vien Afroditės telkinys ilgainiui galėtų tiekti ES 40 proc. gamtinių dujų poreikio.
Šiandien aišku, kad Kipro skolų problemą sprendžia netinkami bankininkai. Investicinių bankininkų komanda, žinanti kaip formuoti ilgalaikius susitarimus, šiai problemai spręsti tiktų daug geriau nei Europos centrinio banko (ECB) ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) pupas skaičiuojantys pareigūnai, kurie žino visa ko kainą, bet nesupranta vertės.
Kipro sala yra legendinė senovės graikų deivės Afroditės gimtinė, jos vardu pavadintas ir pirmasis jūros plotas iš 12-os paskirtųjų žvalgyti naftos. Afroditės telkinys visai šalia Izraelio Leviatano dujų telkinio, kurio vardas užsimena mums apie tai, kiek energijos slypi po rytine Viduržemio jūra.
Afroditės telkinyje aptikti naftos ir dujų rezervai, manoma, gali būti verti 80 mlrd. eurų. Tačiau reikia suprasti, kad vertė – ilgalaikis matas. Tam, kad dujos iš telkinio pasiektų Europos rinką, reikia pastatyti dujų skystinimo platformą, kainuosiančią apie 10 mlrd. eurų. Izraelio investuotojai jau išreiškė susidomėjimą projektu.
Kipro energetikos ištekliai ir lėšos, kurių reikia naftos ir dujų išgavimo sistemai, gerokai sumenkina dabartines šalies ekonomikos problemas. Taip, šiandien Kiprui reikia 17 mlrd. eurų, kad sala liktų euro zonoje, o jo metinis BVP tėra 23 mlrd. eurų. Tačiau šie skaičiai turėtų būti pateikiami niūrios ES energetinės vizijos fone – to dabar vykstančiose derybose dėl skolų padaryti nepavyko.
Jei Rusijos ,,Gazpromas“ pasiūlytų energetikos gavybos sandorį mainais už 6 mlrd. eurų skubios finansinės pagalbos lėšų, Europos priklausomybė nuo Rusijos energijos gali gerokai padidėti. Jau dabar ES šalys importuoja vidutiniškai pusę savo energetikos išteklių, iki 2030 metų ši dalis greičiausiai padidės ir iki 70 proc. Taip Rusijai bus suteikta dar daugiau galios kada panorėjus užsukti energetikos čiaupą Europai.
Europa turi dvigubą problemą, ji siekia žaliosios ekonomikos suklestėjimo (paverčiant dujas pagrindiniu pramonės ir namų ūkių energijos šaltiniu), tačiau nori išlikti konkurencinga pasaulyje, kur Šiaurės Amerika išgaudama skalūnų dujas mažina elektros kainas per pusę. Galiausiai, į Kipro problemas žvelgiant iš platesnės perspektyvos, reikia prisiminti, kad Europos energetikos infrastruktūros modernizavimas ES per ateinančius 30 metų kainuos apie 20 trln. eurų.
Kaltinimai, dabar sklandantys tarp Nikosijos ir Berlyno – su įnašu iš ES Briuselyje, ECB Frankfurte ir TVF Vašingtone, mums užstoja tikrąjį vaizdą. Taip, Kipro valdžios institucijos palaikė įtartiną bankų sektorių jau daugelį metų ir turėjo aiškių ketinimų priglausti Rusijos ir kitų šalių indėlininkų pinigus, kurių jie nebūtų galėję laikyti niekur kitur. Ir taip, Vokietijos remiamas sprendimas apkarpyti pelną Graikijos obligacijų turėtojams stipriai paveikė Kipro bankus. Pamoka yra viena, kurią dabar visi žino: euro zonos finansų reguliavimas ir priežiūra buvo apgailėtina.
Klausimas, kurį Europos politikai turi greitai spręsti, – kaip pratęsti Kipro skolos terminus ir įgyti pakankamai laiko suformuluoti strategiškam požiūriui. Net jei 11 iš 12 naftos paieškos plotų būtų tušti, Afroditės telkinyje yra daugiau nei pakankamai energijos atsargų trumpalaikiui šalies įsiskolinimui padengti.
Žvelgiant plačiau, pasaulinės energijos paklausai iki 2030 metų turint didėti maždaug trečdaliu, investavimas į Kiprą atrodo daug patrauklesnis nei kitur Europoje. ES neturi leisti, kad ši proga pranyktų.
CV: Giles’as Merritt’as
Vienas įtakingiausių apžvalgininkų ES politikos temomis
Vadovauja Briuselyje įsikūrusiam analitiniam centrui ,,Friends of Europe“
1968–1983 m. ,,Financial Times“ korespondentas