Milda Dargužaitė, VšĮ „Investuok Lietuvoje“ direktorė
Paskyrus naują Ūkio ministrą, viešojoje erdvėje atsinaujino diskusijos apie verslą bei investicijas skatinančių institucijų efektyvumą ir sukuriamą naudą. Atrodo jau buvome aptarę daug valstybės valdymui aktualių aspektų ir tai turėjo paskatinti argumentuotas ir į ilgalaikius valstybės tikslus orientuotas diskusijas. Deja, iki šiol girdėti pasisakymai rodo, kad iki konstruktyvaus dialogo dar esame toli. Paskutinio mėnesio įvykiai iškėlė net kelias kertines problemas. Kaip efektyviai ir besiorientuojant į konkrečius rezultatus valdyti valstybę? Kaip pritraukti daugiau kvalifikuotų ir idėjinių specialistų į viešąjį sektorių? Ar jau įsisąmoninome, kokiais etikos standartais turi vadovautis tiek valstybės tarnautojai, tiek ir verslo atstovai? Lietuva negali ir negalės lygiuotis į aukštos gyvenimo kokybės šalis, kol nebus suprastos giliausiai įsišaknijusios mūsų problemos, jų įtaka visai visuomenei ir kol aiškiai neatsakysime į šiuos kertinius klausimus. Trūksta efektyvaus ir į rezultatus orientuoto valstybės valdymo Lietuvos viešasis sektorius yra nemaža našta valstybės biudžetui. Apie 30 proc. visų šalies dirbančiųjų yra valstybinio sektoriaus darbuotojai, tuo tarpu išsivysčiusiose pasaulio šalyse ši dalis yra kur kas mažesnė: EBPO vidurkis apie 18 proc., kaimyninėje Estijoje ši dalis siekia apie 20 proc. Šie skaičiai yra akivaizdus įrodymas, kad turime reformuoti ir efektyvinti viešojo sektoriaus veiklą. Bet nuo ko reiktų pradėti? Ar nuo ataskaitų rašančių ir skaitančių bei memorandumus pasirašančių biurokratų darbo efektyvinimo, ar nuo valstybinių institucijų, kurių darbo kokybė ir rezultatai lygiuojasi į pasaulinius standartus? Štai pavyzdžiui, Airijoje, turinčioje apie 4,5 mln. gyventojų, apie 250 profesionalų rūpinasi užsienio investicijų pritraukimu, o šalies eksportą skatina virš 700 specialistų. Pagal gyventojų skaičių į Lietuvą panaši šalis išsikelia aiškias prioritetines kryptis – t.y. eksportas ir tiesioginės užsienio investicijos. Kitas pavyzdys – Naujoji Zelandija – 4,4 milijono gyventojų, jos eksportą skatina daugiau nei 500 darbuotojų, o atitinkamos agentūros metinis biudžetas – apie 112 mln. eurų. Miniu būtent Naująją Zelandiją ir Airiją, nes šios valstybės yra vertinamos už jų pažangiai ir efektyviai valdomą viešąjį sektorių. Tuo tarpu nei „Versli Lietuva“, nei „Investuok Lietuvoje“ darbuotojų skaičius nesiekia net 50 specialistų, o funkcijų per pastaruosius metus padvigubėjo. „Versli Lietuva“ papildomai pradėjo rūpintis verslumo skatinimu bei startuolių ekosistemos vystymu, „Investuok Lietuvoje“ aktyviai prisideda prie investicinės aplinkos gerinimo, viešojo ir privataus sektorių partnerystės bei kitų valstybinio masto iniciatyvų. Natūraliai kyla klausimas, ar tikrai pasirenkamos deramos kryptys – pradėti pertvarkas „efektyvinant“ būtent šias agentūras? Sutinku, kad reikia kalbėti apie visų viešųjų institucijų rodiklius, bet vertinti – pagal pasiektus rezultatus. Tačiau, kaip tiksliųjų mokslų absolventė ir praktikė galiu pasakyti, kad vertinimas bus nieko vertas, jeigu pasirenkami neteisingi rodikliai ar standartai, o pats vertintojas neturi reikiamos kompetencijos suprasti formuluojamų kriterijų skirtumus. Šiuo metu ministerijoms pavaldžios institucijos yra dažniau vertinamos ne pagal jų tikslus atitinkančius rodiklius, bet pagal antraeilius veiklos požymius, kaip antai, – darbuotojų skaičius, biudžetas ar agreguoti makroekonominiai rodikliai. Viešojoje erdvėje vis dar skamba, kad „Investuok Lietuvoje“ blogai dirba, nes mūsų šalis užima priešpaskutinę vietą pagal sukauptas tiesiogines užsienio investicijas (TUI) ar statistinį jų srautą. Kiekvienas kvalifikuotas ar į problemą įsigilinęs ekonomistas pasakytų, kad tiesiogines užsienio investicijas traukianti agentūra nėra atsakinga už šį rodiklį. Ši suma sugeneruota nuo šalies nepriklausomybės laikų: į ją įtraukiamos nekilnojamojo turto transakcijos, įmonių įsigijimai ir susiliejimai, dividendų išmokėjimas ir kiti su TUI skatinimo agentūros veikla tiesiogiai nesusiję faktoriai. Beje, TUI lygis nebūtinai rodo ekonomikos pažangumą ir tvarumą. Jeigu atidžiau paanalizuotume Kipro atvejį, tai suprastume, kad pagal šį rodiklį šalis lenkia visas Centrinės ir Rytų Europos valstybes. Tačiau tai nepadėjo, o gal net įtakojo, kad ši šalis stipriai nukentėjo nuo finansinės krizės. Kodėl vis dar nesuprantame, kad netinkamais argumentais pagrįstos išvados gali privesti prie valstybei žalingų sprendimų? Susidaro įspūdis, kad viešumoje neteisingai interpretuojami faktai yra naudingi tik kelioms interesų grupėms, kurios sąmoningai kuria progas pasipelnymui. Viena iš naujausių diskusijų viešojoje erdvėje – „Investuok Lietuvoje“ ir „Versli Lietuva“ įstaigų darbuotojų patrigubėjimas, lyginant su Lietuvos ekonominės plėtros agentūros laikais. Tai yra visiškai netikslu pagal anksčiau įvardintus faktus. O gal šios suinteresuotos grupės priskaičiavo ir dvidešimt naujos Jaunųjų profesionalų programos „Kurk Lietuvai“ dalyvių? Ar tokiu atveju jos pamatavo šio pirmojo sėkmingo valstybės bandymo naudą, – sugrąžinti į Lietuvą užsienyje studijas baigusius ir ten gyvenančius tautiečius, sudominti juos darbu valstybiniame sektoriuje? O gal tai tik dar vienas pavyzdys, kaip visuomenės nuomonė formuojama, manipuliuojant nepagrįstais argumentais? Būtų naivu galvoti, kad Lietuva galėtų skirti tiek pat išteklių investicijų skatinimui ir eksportui, kiek tai daro Airijos ar Naujosios Zelandijos valstybės. Nors bandant žiūrėti iš pozityvesnės pusės, mūsų šalies ribotos galimybės galėtų būti kompensuojamos aukštos kvalifikacijos darbuotojais. Deja.. Trūksta kvalifikuotų ir idėjinių specialistų viešajame sektoriuje Po 17-os mokslo ir darbo versle metų, praleistų Švedijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose nusprendžiau sugrįžti į Lietuvą. Taip tikėjausi panaudoti savo įgytas žinias bei patirtį viešajame sektoriuje. Tokie karjeros žingsniai ne tik populiarūs Vakarų šalyse, bet netgi skatinami ir gerbtini. Grįžusi nustebau, kad Lietuvoje labai sunku sudominti ir pritraukti kompetentingus ir vertingą patirtį turinčius specialistus į viešąjį sektorių. Po poros metų jau gerai suprantu, kokios priežastys lemia šio sektoriaus nepatrauklumą. Aktyviai bendraudama su lietuvių išeiviais, pastebiu didžiulį interesą dirbti prasmingą darbą Lietuvos viešajame sektoriuje. Vis dėlto, trūksta konkrečių galimybių ir labiau į verslo praktiką orientuotos veiklos bei vertybių. Džiaugiuosi, kad suefektyvinus ir modernizavus „Investuok Lietuvoje“ ir „Versli Lietuva“ veiklą, pagyvėjo ir išeivijos lietuvių susidomėjimas šių organizacijų veikla užsienyje. Pavyzdžiui, „Investuok Lietuvoje“ beveik pusė darbuotojų yra baigę mokslus užsienyje, keli iš jų grįžo į Lietuvą būtent dirbti mūsų agentūroje. Norint stiprinti šią iniciatyvą ir išlaikyti grįžtančius kvalifikuotus specialistus, privalome jiems suteikti galimybes realizuoti savo idėjas, pasitikėti ir vertinti jų kompetencijas. Tai būtų atsvara šiuo metu vis dar pasireiškiančioms autoritarinio valdymo apraiškoms viešajame sektoriuje. Etikos stoka, paveldėta iš autoritarizmo, numarina bet kokią motyvaciją daliai ekspertų siekti karjeros Lietuvoje. Deja, dažnai kompetentingi ar patirties tarptautinėse korporacijose įgiję lietuviai čia ne tik nėra pakankamai vertinami, bet, priešingai, sulaukia perdėtos nepagrįstos kritikos. Neabejotinai tai siunčia neigiamus signalus mūsų diasporos atstovams. Etikos standartų svarba Lietuvoje vis dar vyrauja Vakarų šalyse jau nesuprantami etikos standartai. Vakaruose nuo pat mažų dienų diegiamos etikos ir elgesio normos, kad etiškumas ir pilietiškumas taptų savaime suprantamu dalyku, o ne tik taisyklėmis ar įstatymais primestu elgesiu. Labai svarbu laikytis tam tikrų etikos normų ir viešojoje erdvėje, nes ji stipriai veikia visuomenę ir žmonių elgesio normas. Sugrįžtant prie pastarųjų savaičių pasisakymų viešojoje erdvėje, akis bado garsūs pareiškimai, kuriems trūksta faktinio pagrįstumo ir analizės. Pavyzdžiui, ar kas įsigilino į kaltinimų mano buvusiam kolegai – t.y. interesų supainiojimo, pinigų plovimo ir panašiai – pagrįstumą? Ar buvo pateikta konkrečių faktų? Mano žiniomis – ne. Bet negirdėjau jokių viešų atsiprašymų. Atvirkščiai, šie kaltinimai toliau cituojami. Ilgametę patirtį (ypač tarptautinę) sukaupusiems specialistams reputacija yra itin svarbi. Nepagrįsti kaltinimai uždeda žymę, kuri gali palikti įspaudą specialisto tolesnėje karjeroje. Ar garsias frazes mėtantys politikai bei verslo atstovai supranta savo žodžių pasekmes? Kiekviena save gerbianti organizacija prieš pasamdydama specialistą, atlieka jo biografijos faktų patikrą. Jeigu bent maža detale suabejojama, durys tokiam kandidatui gali būti užtrenktos visam laikui. Naivu tikėtis, kad viešojoje erdvėje matydama tokius pavyzdžius išaugs etiškai subrendusi jaunoji karta. Pagal „Transparency International“ Lietuvoje atliktą sąžiningumo tyrimą, jaunimo apklausos rezultatai verčia susiimti už galvos: tiek mokyklose, tiek universitetuose plinta masinis nusirašinėjimas – 88 proc. moksleivių ir studentų toleruoja tokią praktiką. Tik palyginimui – JAV universitetuose, jau pirmą kartą pagavus studentą nusirašinėjant, jis šalinamas iš mokslo įstaigos. Kodėl Lietuvoje ši situacija nesikeičia per paskutinius 20 metų? Valstybės pažanga negalima be stiprių valstybės institucijų ir jos autoritetų pavyzdžio. Tokių institucijų pagrindas turi būti efektyvus, kompetentingas ir etiškas valstybės valdymas. Galvojant apie ateitį ir norint išsaugoti, kas jau pasiekta, turime šiandien atsakingai spręsti kertines valstybinio sektoriaus problemas. Daug kartų girdėjau, kad tai yra neįmanoma misija. Esu tikra – tai netiesa. Ką tik dalyvavome JAV kompanijos „Kinze“ gamyklos atidaryme Lietuvoje. Jos savininkai tvirtai tiki, kad jų verslo sėkmę lėmė keli kertiniai principai, kurių svarbiausi yra sąžiningumas ir abipusė pagarba. Jiems buvo nepaprastai svarbu žinoti, kad Lietuvoje surado tas pačias vertybes. Tai teikia didelės vilties, kad mes galime reikalauti daugiau iš savęs: aukštesnių ir vertybėmis pagrįstų standartų.
