JAV pareigūnai greitai supylė trilijonus dolerių į krūvą programų, skirtų gelbėti šalį iš finansinės krizės 2008 ir 2009 metais. Jie dažnai pažeidė įprastos politikos ribas. 2010 m. ekonomika vėl augo, rašo „Washington Post“.
Europoje priešingai – lyderiai ėmėsi atsargaus požiūrio į savo finansų krizę ir dabar, kai euro zona baiginėja trečius krizės metus, atsigavimo nematyti. Europos ekonomika sustojo ir grasina užkrauti naštą didesnei pasaulio ekonomikos daliai.
Sprendimai, priimti prieš du metus, įskaitant pusės trilijono dolerių vertės paramos fondą, dar tik bus įgyvendinti, nes tęsiasi politiniai ir teisiniai procesai. Pagrindiniai sprendimai bus dar tik priimti, nes nesutariama ar reiktų griežčiau reguliuoti bankus, ar saugoti šalių nepriklausomumą. Pagrindiniai ištekliai, įskaitant ECB, lieka neišnaudoti, nes pareigūnai ginčijasi dėl pinigų skyrimo vargstančioms ekonomikoms taisyklių.
„Labai sunku jausti tikėjimą Europos ateitimi“, - sako Jaredas Bernsteinas, buvęs Baracko Obamos patarėjas ekonomikos klausimais.
JAV programų dydis ir mastas buvo svarbiausia pasitikėjimo atkūrimo dalis.
Nepaisant daug metų diplomatijos ir gausios paramos vargstančioms valstybėms, Europa nesugebėjo atkurti tikėjimo ateitimi euro zonoje. Investuotojai nėra įtikinti, kad mažos, kaip Graikija, ar didelės, kaip Ispanija, šalys, sugebės apmokėti savo sąskaitas ir nenuspręs atsisakyti euro.
J. Bernsteinas sako, kad nors JAV krizės programos buvo nepopuliarios, politiniai suvaržymai Europoje yra žymiai sudėtingesni.
„Pagalvokite, kaip politika būtų pasikeitusi, jei mes būtume gelbėję Meksiką ir tada suprasite, su kokiais iššūkiais politikai susiduria Europoje“, - sako J. Bernsteinas.
JAV ekonomika vis dar susiduria su didelėmis kliūtimis, įskaitant milžinišką federalinę skolą ir fiskalinę kitais metais numatytų vyriausybės išlaidų karpymo ir mokesčių didinimo „uolą“. Be to, JAV dar nesugalvojo, kaip sukurti darbo vietų vidurinei klasei šiame globalizuotos gamybos ir paslaugų amžiuje.
Jerry Tempelmanas, vyriausiasis tyrimų analitikas iš „Moody‘s“ sakė, kad Europos lyderiai turėtų būti pagirti už tai, kad neleido kilti tokiai finansų suirutei – pavyzdžiui, kaip „Lehman Brothers“ žlugimas JAV – kuri privertė JAV valdžios atstovus įjungti aukštesnę pavarą.
Investuotojai atsikratė indėlių ir perskirstinėjo regione pinigus destabilizuojančiomis sumomis. Nors tokie veiksmai buvo laikomi galimai kataklizmiškais, jie praėjo be didelės finansų rinkų griūties.
Nuo JAV krizės, kuri sukrėtė Europos bankus ir padidino valstybių skolų naštą, atsigaunančios Europos šalys turėjo nedaug erdvės reaguoti į naują krizę ir nedaug kantrybės su savo kaimynėmis, kurioms taip pat reikėjo pagalbos.
„Tai yra skirtingos krizės ir jos visos kritinę būseną pasiekė vienu metu“, - sako J. Tempelmanas.
Dažnai Europos sąjungininkus, įskaitant JAV valdžios atstovus, nervina tai, kad Europai neturint vieno „sprendėjo“ žemyną vilkina politiniai vaidai. Netgi pagrindinės žemyno ekonominės figūros: Angela Merkel ir ECB prezidentas Mario Draghi mąsto skirtingai – pareiškia, kad padarys „viską, kas įmanoma“, kad euras nežlugtų ir tuo pačiu apribodami savo galias.
Pagrindinis klausimas lieka neišspręstas: Ar kapitalo nutekėjimas, prastai organizuotos ekonomikos ir kitos problemos draskančios euro zoną gali būti įveiktas didesnės Europos integracijos būdu.
Integracija reikalauja priemonių, reikalingų paskatinti ekonomiką kai kuriose šalyse, didesnės paramos pažadų iš kitų šalių ir nepriklausomybės atidavimo centrinei valdžiai.
Šie pasirinkimai nėra lengvi, jie reikalauja panašaus apsvarstymo, kokio reikėtų JAV keičiant konstituciją. Tačiau JAV krizė išmokė bent vieną krizių valdymo pamoką, rašė Markas Zandi, vyriausiasis „Moody‘s“ ekonomistas, ir Alanas Blinderis iš Prinstono universiteto savo 2010 m. tyrime. JAV atvejis parodė, kad reikia judėti greitai ir taip, kad būtų pasiekta rezultatų.
„Jei valdžios atstovai nebūtų reagavę taip agresyviai ar taip greitai, kaip jie tą darė, finansų sistema vis dar būtų nesutvarkyta, ekonomika tikriausiai trauktųsi, o JAV mokesčių mokėtojams tekusi našta būtų dar didesnė.“
