Visas pokalbis su profesoriumi ir verslininku V. A. Bumeliu – „Proto industrijos“ laidoje:
– Ar yra toks dalykas kaip meilė? Jūs kaip chemikas, turbūt, galite atsakyti į šį klausimą?
– Negaliu. Kadangi niekas nežino, nuo ko ta meilė atsiranda. Yra toks vienas žemaitis, kuris dainuoja: „kas per velns ta meilė yra, man širdį drasko kaip su peiliais“.
– Papasakokite, o ką jūs laboratorijoje darote?
– Turime vieną didelį bioreaktorių. Į jį įdedamas mikroorganizmas, kuris pradeda greitai daugintis. Tokiu būdu gauname mikroorganizmų masę, kurios viduje yra baltymas. Jį mums reikia išgryninti, kad galėtume panaudoti medicininiais tikslais.
Baltymų mums reikia todėl, kad, pavyzdžiui, jeigu vaikui trūksta žmogaus augimo hormonų, jis neauga, o gavęs jų papildomai, pradeda augti.
Genų inžinerija ir biofarmacija leido pagaminti daug įvairių baltymų, kurių mums trūksta, arba tokių, kuriuos įleidę į žmogaus organizmą, galime tam tikrus žmogaus organizmo procesus arba akceleruoti, kad jie greičiau vyktų, arba juos stabdyti, pavyzdžiui, vėžinių ląstelių dauginimąsi.
– Jeigu vėžinių ląstelių dauginimosi stabdymo procedūra tokia aiški, kodėl tuomet vėžys vis dar nėra visais atvejais išgydomas?
– Todėl, kad niekas nežino, nuo ko jis atsiranda. Dabar veikia personalizuota medicina. Kadangi vieniems tas pats monokloninis antikūnas gydo vėžį, o kitiems – ne.
Kyla klausimas, kodėl? Viskas priklauso nuo žmogaus genetikos, įvairių kitų dalykų. Žmogus yra ypatingai sudėtinga sistema. Kadangi žinau, kokia sudėtinga yra ląstelė, netikiu, kad mes esame evoliucijos dariniai pagal Čarlzą Darviną.
– Kokio išradimo, kuris turėtų pasirodyti netrukus ir būtų revoliucinis, dabar laukiate labiausiai?
– Yra sunkių ligų, kurios žudo žmones ir kurias tikrai reikia gydyti: Parkinsonas, Alzheimeris, išsėtinė sklerozė, diabetas. Galvoju, kad diabetą padės gydyti genų terapija.
– Kaip atrodo rezultatas, kurį atiduodate klientui?
– Klientas sako, kad įrodė, jog toks ir toks baltymas veikia modelį, t. y. ląstelę arba gyvūnėlį. Vadinasi, turėtų veikti ir su žmonėmis. Tada klientas prašo mūsų padaryti baltymą, kurį jie įleistų žmogui ir padarytų klinikinius tyrimus, kad įsitikintų, ar jis tikrai veikia.
Tuomet mes sukuriame technologiją ir išduodame klientui buteliuką. Jis jį pasiima ir eina daryti klinikinių tyrimų.
Jei pasisekė – gerai. Jei nepasisekė – ir jiems, ir žmonijai negerai. Man irgi liūdna, nes imamės darbų su entuziazmu, tikėdamiesi, kad tas vaistas galėtų išgydyti ligas, kurių iki šių dienų niekas nesugeba išgydyti. Nedirbame vien dėl pinigų. Norime padėti žmonėms, sukurti vaistus, kurie padėtų gydyti sunkias ligas.
Kokybės kontrolė nustato, ar pagamintas produktas atitinka reikalavimus, ar ne. Yra 22, kartais 25 parametrai. Jeigu nors vienas neatitinka, produktas keliauja į šiukšlių dėžę, o jo vertė kartais yra vienas, kartais du, o kartais ir du su puse mln. eurų.
Perdaryti ar pataisyti to produkto negali. Jeigu nors vienas parametras neatitinka, vadinasi, produktas netinka klinikiniams tyrimams. Tai reiškia, kad jį gamindami kažkur padarėme klaidą, o už klaidas reikia mokėti.
Negali dirbti gerai, turi dirbti puikiai. Jeigu darysi gerai, nieko gyvenime nepasieksi.
– Ir kiek kainuoja toks buteliukas, kurį atiduodate klientui?
– Jeigu už 4 000 buteliukų užsakymą gauni 4 mln. eurų, tai vienas buteliukas kainuoja 1 000 eurų.
Svarbiausia – pasitikėjimas. Jei nesugebi užsakovams sukurti pasitikėjimo tavimi, tuomet jie pas tave neateis. Jeigu praradai pasitikėjimą – žlugo tavo verslas. Todėl pasitikėjimas yra svarbiausias dalykas kuriant verslą.
Manęs klausia, kodėl aš toks keistas – visi nori Amerikos investicijų Lietuvoje, o aš investuoju Amerikoje. Mano atsakymas paprastas: nedaryk verslo, kaip visi. Jeigu darysi verslą kaip visi, tai ir rezultatas bus kaip visų. Ar visi uždirba pinigus? Ne. Bet jei nori uždirbti pinigus, turi daryti verslą kitaip.
Jeigu norime turėti gerą rinką, turime orientuotis į Ameriką. Ar ten sunku? Nelengva. Yra posakis, kad jeigu nori dirbti biotechnologijos srityje, turi būti Amerikoje. Jei tu nesi Amerikoje, tu ne biotechnologijose.
Pagal užsakymus, 70 proc. mano verslo yra Amerikoje, tik 20 proc. Europoje, o 10 proc. visur kitur, pvz., Azijoje (Kinijoje, Japonijoje).
– Viename pranešime sakėte, kad aiškiai žinote, kaip tapti lyderiu.
– Formulė – 99 proc. darbo ir 1 proc. talento, kurį visi turi. Viskas pasiekiama per darbą. Tačiau vadovavimo genas yra viduje, jį sunku išlavinti.
Visgi lyderis ir vadovas yra kaip diena ir naktis. Lyderis yra žmogus, kuris turi viziją, supranta, ką nori gyvenime pasiekti. Vadovas yra žmogus, kuriam yra aiškiai iškelti uždaviniai, ir jis juos daro.
Galvoju, kad tik antrepreneriai gali būti lyderiais. O būti antrepreneriu nėra lengva. Jeigu nemoki parduoti, antrepreneriu nebūsi. Jeigu nesi profesionalas – taip pat nebūsi.
– Esate labiau mokslininkas ar verslininkas?
– Aš esu antrepreneris. Nei mokslininkas, nei verslininkas. Kadangi tam, kad tapti antrepreneriu, reikia ir mokslo, ir verslo.
Mokslas lavina analitinį protą, kuris yra būtinas, norint analizuoti situaciją, numatyti ateitį, judėti į priekį. Todėl geri antrepreneriai yra vizionieriai. Jie kitaip mato pasaulį.
Kai kurie žmonės yra skirtingi nuo visų. Salvadoras Dali, Vincentas van Gogas, Polis Gogenas, Albertas Einšteinas, mūsų Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Pavyzdžiui jo kūrinys „Rex“, pasaulio sukūrimas. Ar gali paprastas žmogus tokį paveikslą nutapyti? Arba Šarūno Saukos paveikslai, kurių sveiku protu negali suprasti. Reikia būti kažkokiu kitokiu. Arba turėti genialumą, arba būti ligoniu.
– Biotechnologijų kompanijos sukuria daugiau nei 1 proc. BVP. Tuo metu Lietuva skelbiasi, kad nori tapti finansinių technologijų šalimi. Galbūt mums geriau tapti biotechnologijų šalimi?
– Biotechnologijos yra sritis, kuri reikalauja labai didelių investicijų. Jeigu norime pasiekti 5 proc. BVP, reikia pastatyti 5 000–7 000 didžiulius fabrikus ir investuoti 10 mlrd. eurų. Tačiau dabar biotechnologijos nebe madoje.
– Esate sakęs, kad mes per daug domimės krepšiniu ir per mažai kitais dalykais. Taip pat, kad krepšinis nieko Lietuvai nedavė. Kodėl taip sakote?
– O ką jis davė? Gal 20 turtingų žmonių, kadangi 20 žmonių uždirbo žaisdami krepšinį. Ar tai yra didelis įnašas į Lietuvos BVP? Stipriai abejočiau. Didelį įnašą į BVP gali duoti tik pramonė ir mokslas.
Mes turime domėtis krepšiniu, bet ne sakyti, kad krepšinis mus išgelbės. Neišgelbės. Krepšinis yra gerai, nes padeda konsoliduoti tautą. Tai yra netiesioginė nauda. Mes norime būti čempionais, būti pirmais, lyderiais. Tai yra puiku.
Kai manęs klausia, ką mes darome Lietuvoje, atsakau, kad Lietuvoje turime du gerus dalykus: vienas yra krepšinis, o kitas – biotechnologijos. Daugiau nieko gero. Žinoma, juokauju, mes turime daug gerų dalykų.
Lietuvos bėda ta, kad mūsų kompanijos labai mažos. Tokių, kurios daro daugiau nei 100 mln. apyvartą yra labai nedaug. Užsienyje, jei nedarai 100 ar 200 mln. apyvartos, nesi kompanija. Pas mus užtenka, kad padaro 1 mln. ir jau vadinasi milijonierius.
Turime labiau konsoliduotis. Kompanijos turi jungtis kažkokiu būdu. Todėl, kad jeigu darai daugiau apyvartos, gauni daugiau pelno, o tai reiškia, kad turi daugiau pinigų investicijoms.
Aš niekada neturiu uždirbtų pinigų, nes arba investuoju, arba grąžinu paskolas. Verslas negali nustoti investuoti. Jis turi nuolat plėstis. Jeigu sustojai – mirtis.
Turi užmiršti kiek tau metų, kokia tavo tautybė, kur gimei ar kur buvai, nes viskas jau praeityje, ir judėti tik į priekį.
– Sakote, kad versle svarbiausia strategija.
– Strategija ir strateginė drausmė, kuri reiškia, kad vykdai pasirašytą strategiją.
Turiu penkias vertybes:
1) būti lyderiu savo segmente;
2) pasirašius strategiją, laikytis strateginės drausmės;
3) būti atviram pokyčiams, nebijoti keistis;
4) būti išradingam, nedaryti, kaip visi; ir
5) ką darau, daryti gerai, arba nedaryti nieko.
– Tačiau kaip sukurti strategiją bent dvejiems metams, kai nežinai, kas bus netolimoje ateityje?
– Žmonės turi turėti viziją ir jos siekti. Jei neturi vizijos, neturi gyvenimo.
Iš šimto startuolių per metus turi likti tik du ar trys. Lietuvoje iš 100 startuolių lieka 70 ir toliau penkis metus gyvena iš valstybinių ar Europos Sąjungos pinigų. Net jei ir akivaizdu, kad iš to startuolio nieko nebus, jis vis tiek gauna pinigus.
Normaliame pasaulyje taip nėra. Jeigu matoma, kad startuolis neturi prasmės, jis iškart uždaromas, o jo savininkas pradeda kurti naują. Kartais normalus verslas išvystomas iš ketvirto ar penkto startuolio.
Strategijoje reikėtų rašyti, kad per 20 m. pasieksiu tai, ką noriu pasiekti: ar apyvartą, ar žinomumą, ar lyderystę. Bet niekas nežino, ar per penkis, ar per septynis startuolius tą pavyks pasiekti. Ir nieko blogo tame nėra. Pas mus, jei bankrutuoja, eina ieškoti virvės.
Nebijokite daryti klaidų. Išmokti galima tik darant klaidas. Jeigu žmonės turės kantrybės ir daug bei protingai dirbs, tikrai pasieks rezultatų.
– Ar turtas įpareigoja? Esate turtingas žmogus.
– Pagal žydų filosofiją, yra dvi turto rūšys. Vienas yra nekilnojamas, kurį lietuviai labai mėgsta, o kitas – kilnojamas.
Kilnojamas turtas yra galvoje. Jo niekas negali atimti, jis niekada nenuvertėja. Tai yra geriausias turtas.
Nekilnojamas turtas yra kančia, daugiau nieko. Nekilnojamo turto esmė sukurti gerą kilnojamąjį turtą, nes tik kilnojamas turtas sukuria pridėtinę vertę.
– Grįžęs namo ir toliau dirbate?
– Kiekvienas verslo savininkas dirba 24 val. per parą, septynias dienas per savaitę. Tik aš sakau ne „dirbu“, o esu veikloje, kuri man patinka.
Mano versle yra tik vienos spalvos medalis – aukso. Ne taip kaip Olimpinėse žaidynėse, kur gali būti ir pirmas, ir antras, ir trečias, ir vis tiek tave pagerbs. Čia, būdamas antras, nieko neuždirbsi.
– Kas, jūsų manymu, buvo visų laikų geriausias vadybininkas?
– Jėzus Kristus. Pažiūrėkite, kiek biurų jis prikūręs visame pasaulyje.
– Kokia pasaulio šalis yra geriausia gyventi ir kurti verslą (po Lietuvos)?
– Tokios nėra.
