„Dauguma mūsų darbuotojų yra vietos gyventojai. Neretai paukštyne dirba ir keli tos pačios šeimos nariai, kuriems darbas šioje 60 metų veikiančioje įmonėje yra tarsi šeimyninė tradicija. Vietos bendruomenėms esame stabilumo garantas, siūlantis ir užtikrintą uždarbį, ir karjeros perspektyvas“, – pranešime sakė Vilniaus paukštyno generalinis direktorius Tadas Sprindžiūnas.
Tai, kad Vilniaus paukštyne dirba net kelios darbuotojų kartos, patvirtina ir bendrovėje dirbanti Anželika Dovidovič – vieno iš cechų pamainos vadovė.
„Vilniaus paukštyne dirbo ir dirba beveik visa mano giminė ir mačiau, kad jiems neblogai sekasi ir patinka. Čia visada buvo visos socialinės garantijos, atlyginimai – laiku ir t. t. Mama įmonėje pradirbo 30 metų, sesuo – per 20, o aš – jau 15. Tiesą pasakius, aš ir rinkausi mėsos technologijų specialybę, turėdama galvoje, kad dirbsiu Vilniaus paukštyne“, – pasakojo bendrovės darbuotoja. Kaip ji atskleidžia, pati įsidarbino būtent į mamos poziciją, kuomet mama išėjo į pensiją.
Vilniaus paukštyno darbuotoja A. Dovidovič džiaugiasi ir pasiekta karjera. Bendrovėje pradėjusi dirbti prieš 15 metų moteris šiandien – jau penkiais karjeros laipteliais aukščiau. Pradėjusi nuo fasuotojos darbo, šiuo metu A. Dovidovič užima Mėsos kepsnelių ir pusgaminių cecho pamainos vadovės pareigas ir vadovauja 70 žmonių komandai.
Kaip nurodo Vilniaus paukštyno vadovas T. Sprindžiūnas, vidinės karjeros, kilimo karjeros laiptais skatinimas yra vienas iš jo vadovaujamų įmonių personalo politikos prioritetų. Vilniaus paukštyne, kuriame dirba daugiau nei 1,3 tūkst. darbuotojų, per pastarąjį pusmetį įvyko 9 vidiniai pozicijų pokyčiai – ir administracijos padaliniuose, ir gamybiniuose procesuose.
„Kuomet įmonėje dirba šimtai darbuotojų, atsiranda didelė funkcijų įvairovė. Didelėse gamybinėse įmonėse net ir specifinio išsilavinimo neturintys darbuotojai turi daugiau galimybių kopti karjeros laiptais ar keisti darbo pobūdį. Labiau patyrę kolegos yra pasirengę dalintis žiniomis ir paruošti jaunesnius darbuotojus didesnėms atsakomybėms“, – sakė T. Sprindžiūnas.
Siekdamas pritraukti darbuotojų ir iš aplinkinių gyvenviečių, Vilniaus paukštynas siūlo atvežimo į darbą ir parvežimo paslaugą.
„Tokia papildoma darbdavio pagalba ypač patraukli žmonėms iš mažesnių gyvenviečių, kuriose darbo vietų skaičius itin ribotas. Tai suteikia galimybę susirasti darbo vietą žmonėms, kurie neturi galimybės vairuoti. Tai yra naudinga ir regioniniu požiūriu – teigiamas mūsų įmonės poveikis gyvenimo kokybei regionuose neapsiriboja vien artimiausiomis paukštyno apylinkėmis“, – akcentavo Vilniaus paukštyno vadovas T. Sprindžiūnas.
Regionų ekonomikos ekspertė, Vilniaus universiteto Ekonomikos politikos katedros doc. dr. Giedrė Dzemydaitė patvirtina, kad didieji darbdaviai išties turi nemažai įtakos regionų gyvenimo kokybei. Anot jos, poveikio stiprumas priklauso nuo to, kiek regiono gyventojų dirba tose įmonėse.
„Jei įmonė įdarbina nemažą dalį regiono gyventojų, vadinasi, nuo darbo sąlygų įmonėje priklauso ir to regiono gyventojų gerovė. Nors darbo santykiai nėra vienintelis gyvenimo kokybę lemiantis veiksnys, jis yra labai svarbus“, – tvirtino akademikė.
Be to, kaip ji pažymi, regionuose veikiančios didžiausios įmonės yra ne tik reikšmingi darbdaviai, bet ir ekonomikos varikliai, svarbūs mokesčių mokėtojai.
„Kuo savivaldybėje daugiau ekonominės veiklos, kuo aukštesnės gyventojų pajamos bei geresni įmonių finansiniai rezultatai, tuo daugiau mokesčių surenkama į bendrą šalies biudžetą ir perskirstoma į savivaldybių biudžetus“, – paaiškino VU ekonomikos ekspertė.
Mokslininkė nurodo, kad svarbiausias įplaukas į valstybės biudžetą sudaro vos keli esminiai mokesčiai. Gyventojų pajamų mokestis, mokamas nuo gyventojų uždirbtų pajamų. Pridėtinės vertės mokestis, mokamas pardavus prekes ir paslaugas. Įmonių pelno mokestis ir turto mokesčiai, kaip žemės bei nekilnojamo turto. Taip pat akcizai ir kiti smulkesni mokesčiai.
„Į valstybės ir savivaldybių biudžetus mokesčių pavidalu surenkamos lėšos panaudojamos įvairioms visuomenei aktualioms sritims: kelių tiesimui ir remontui, gatvių apšvietimui, mokytojų ir gydytojų atlyginimams. Viešosios infrastruktūros (pavyzdžiui, parkų) ir viešosios paskirties pastatų priežiūrai. Šalies gynybos išlaidoms, valstybės institucijų veiklos išlaikymui bei kitoms valstybei aktualioms išlaidoms padengti“, – vardino docentė.
