Kita vertus, galimybę prisijungti prie tinklų turi ne visi. Vietovėse, kuriose gyventojų tankumas yra mažas ir centralizuotų tinklų tiesimas nėra ekonomiškai tinkamas ar priimtinas būdas dėl ypač didelių tinklų tiesimo ir priežiūros kaštų, dažniausiai tokios galimybės nėra. Tuomet gyventojams nuotekas tenka tvarkyti savarankiškai. Ir tai turi būti daroma saugiai, atsakingai ir laikantis visų aplinkosauginių reikalavimų.
Reikalinga nuolatinė priežiūra
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Aplinkotyros katedros mokslininkės dr. Dianos Miškelytės, būdų, kaip nuotekas tvarkyti individualiai, yra ne vienas. Populiariausi – nuotekų kaupimas rezervuaruose ir naudojimasis biologiniais arba biocheminiais nuotekų valymo įrenginiais.
„Tvarkant nuotekas pirmuoju būdu privaloma užtikrinti, kad rezervuarai būtų sandarūs ir uždari. Taip pat reikia stebėti, ar rezervuaras nepersipildė ir ar ne laikas pasinaudoti nuotekų išvežimo paslauga. Jeigu pasirenkamas antrasis būdas, valymo įrenginį būtina ne tik nuolat prižiūrėti, bet ir eksploatuoti vadovaujantis įrenginio gamintojo instrukcijomis. Priešingu atveju nuotekos dažnai tampa pavojingu aplinkos ir gruntinių vandenų taršos šaltiniu“, – tvirtina dr. D. Miškelytė.
Būtina įsidėmėti, kad gyventojai, kurie nuotekas surenka rezervuaruose (talpyklose, surinkimo duobėse), privalo jas atiduoti tvarkyti nuotekų vežėjams, su jais turi būti sudaryta sutartis ir renkami nuotekų išvežimą patvirtinantys dokumentai. Aplinkos ministerijos užsakymu buvo atlikta namų ūkių, kurie nuotekas tvarko savarankiškai, apklausa ir paaiškėjo, kad apie tai žino tik 36,7 proc. respondentų.
Klaidos, kurių išvengti vis dar nepavyksta
Žinoma, savarankiškai tvarkydami nuotekas gyventojai vienaip ar kitaip susipažįsta su keliamais reikalavimais ir taisyklėmis. Tačiau tyrimai rodo, kad net ir žinodami, kaip tinkamai tvarkytis, jie neišvengia klaidų.
Mokslininkės teigimu, dažniausios nesklandumai susiję su nuotekų valymo įrenginiais: netinkama jų priežiūra, savavališku reguliavimu arba pasirenkamu netinkamu, t. y. per mažu, įrenginiu.
„Taip pat pasitaiko atvejų, kai sutrikdoma valymo įrenginių mikroorganizmų veikla, kai į kanalizaciją patenka biologiškai neskaidžios medžiagos: vatos tamponėliai, ausų krapštukai, higieniniai įklotai ir kita, be to, jiems pakenkti gali ir kiti dalykai, pavyzdžiui, išpilami dezinfekciniai skysčiai, aliejus ir kiti riebalai. O tai labai apsunkina valymo įrenginių darbą, todėl ir nuotekos dažniausiai išvalomos netinkamai“, – pasakoja pašnekovė.
Gamtai reikia mūsų pagalbos
Buitines nuotekas specialistai dažnai vadina cheminių junginių mišiniu, kuriame randama ne tik įvairių organinių medžiagų, bet ir vis intensyviau naudojamos buitinės chemijos bei įvairių medikamentų likučių. Jų sudėtyje esama mūsų organizmui ir aplinkai kenkiančių agresyvių medžiagų.
Ir nors mūsų gamta apdovanota savybe „apsivalyti“, anot D. Miškelytės, dėl nuolatinio nuotekų srauto ir per didelio jų kiekio, jos pajėgumai gerokai viršijami, todėl prireikia ir mūsų pagalbos.
„Kartu su neišvalytomis nuotekomis į aplinką patekusios medžiagos teršia paviršinius vandenis, dirvožemį, kelia pavojų gyviems organizmams, sausumos augalams ir vandens ekosistemai. Teršiama ir mūsų Baltijos jūra. Be to, nemažai teršalų yra linkę kauptis gyvuose organizmuose, pavyzdžiui, žuvyse ar moliuskuose, kuriuos žmonės vartoja maistui, tad kyla pavojus ir žmogaus sveikatai. Būtent dėl šių priežasčių privalome nuotekas tvarkyti tinkamai“, – pabrėžia VDU Aplinkotyros katedros mokslininkė dr. D. Miškelytė.
Informacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir finansuojama Europos regioninės plėtros fondo lėšomis.
