Atidarymo proga V. Putinas įrašė kreipimąsi, kad „Gazprom“ sugebės tenkinti didėjančius Europos energetinių išteklių poreikius. V. Putinas pabrėžė, kad dujos bus tiekiamos tiesiogiai, be tranzitinių stotelių. Jis garantavo tiekimo stabilumą ir tai, kad Rusija vykdys tarptautinius įsipareigojimus.
Vokietijos žurnalas „Der Spiegel“ tomis dienomis paskelbė straipsnį, kuriame primenama, kad Vokietija turi tiek gamtinių dujų, jog šaliai pagal dabartinį vartojimo lygį užtektų 20 metų. Kalbama ir apie skalūnų dujas.
Putinas – neamžinas
Vokietija anaiptol nėra aktyvi vadinamosios „skalūnų revoliucijos“ dalyvė. Iššūkį įprastu būdu išgaunamų dujų eksportuotojams metė ir JAV. Pernai Holmanas W. Jenkinsas straipsnyje „The Wall Street Journal“ rašė, kad medicinos laimėjimai, deja, leidžia tikėtis, jog V.Putinas dar ilgai bus valdžioje, tačiau esama vilties, kad jam dar nemirus bus pakirsti ekonominiai jo valdžios pamatai. Ir tai atsitiks per skalūnų dujas.
Pasak H. Jenkinso, Vakarų šalys nėra narsios Rusijos atžvilgiu, tačiau Dievas „neseniai mums padovanojo šypseną skalūnų dujų pavidalu“.
Autorius rašė: „Pirmiausia dėl netikėto skalūnų dujų gavybos šuolio JAV tie laivai su suskystintomis gamtinėmis dujomis, kurias buvo planuojama nukreipti į Ameriką, pasuko ieškoti naujų pirkėjų.
Rezultatas: Europos vartotojams pavyko atsikratyti ilgalaikių sutarčių su Rusija, pagal kurias dujų ir naftos kainos susietos.“H. Jenkinsas džiūgavo, kad Rusijos bandymai įpiršti dujų Kinijai baigėsi aklaviete, nes kinai pas save atrado skalūnų dujų – gal net daugiau negu JAV. „Tokių smūgių Rusija gali gauti ir daugiau, tai trikdys dujų kainų augimo dinamiką ir mažins Europos priklausomybę, kuri tenkino Rusiją, kaip ir kai kuriuos pirkėjus – ypač Vokietijos energetikos kompanijas“, – rašė autorius.
Skalūnai – blefas?
Kai pasirodė cituojamas straipsnis, „Gazprom“ jau buvo pasisakęs dėl „skalūnų revoliucijos“. Pirmiausia rusai pareiškė ketinantys padidinti suskystintų gamtinių dujų (SGD) pardavimą JAV pusantro karto ir ten turėti 1 proc. dujų rinkos. „Gazprom“ kartu išdėstė savo požiūrį į vykstančias permainas: skalūnų dujų gavybos šuolis JAV tėra „burbulas“, panašus į tą, kai rinkoje pasirodė internetą plėtojančios kompanijos – iš pradžių tokių kompanijų akcijų kaina didėjo, bet paskui, apie 2000 m., įvyko rinkos korekcija. Tai, kad pradėjus išgauti skalūnų dujas krito jų kaina, kirto pirmiausia pačioms gavybos bendrovėms. „Gazprom“ prognozavo, kad dujų kainos vėl ims didėti, tačiau iki tol bankrutuos daugybė įmonių, kurios padarė tūkstančius gręžinių ieškodamos skalūnų dujų.
Gali būti, kad „Gazprom“ mano, jog į informacinį karą, kokiu rusai laiko skalūnų dujų propagandą, reikia atsakyti panašiais informaciniais šūviais – esą iš tų skalūnų bus mažiau pelno nei tikėtasi.
Toks požiūris grindžiamas dar ir tuo, kad tai, kas įmanoma JAV, nelabai galima Europoje, nes skiriasi gamtos ir verslo sąlygos. Išgauti skalūnų dujas Europoje kebliau, mat dauguma teritorijos apgyventa, urbanizuota, o JAV vis dar apstu apleistų tyrų. Europoje stiprus žaliųjų judėjimas, esantis prieš tokią gavybą. Be to, Amerikoje yra gręžimo įrangos perteklius ir skalūnų dujos dažniausiai suvartojamos ten, kur išgaunamos.
Taigi, anot „Gazprom“ analitikų, išgauti skalūnų dujas ekonomiškai neapsimoka, jeigu kalbama apie ilgą laiką. Skalūnų dujų gavyba – „greitukas“, kai beveik neinvestuojama į žvalgybą, infrastruktūrą ir dujų transportavimą. Net tokiomis lengvatinėmis sąlygomis 1 000 kubinių metrų skalūnų dujų gavyba pernai JAV kainavo maždaug iki 280 dolerių, o „Gazprom“ tuo pat metu tai atsiėjo apie 20 dolerių.
Ar „Gazprom“ ir žalieji išvien?
Vis dėlto net taisinėjant informaciją, nes ji naudojama viešųjų ryšių karui, negalima ignoruoti JAV planų iki 2035 m. visiškai atsisakyti dujų importo.
„Der Spiegel“ pranešimuose, esą Vokietija su savo skalūnų dujomis galėtų išsiversti dvidešimtmetį, daug negvildenama tokio vartojimo kaina. Tačiau vietos dujos Vokietijoje visada buvo naudojamos. Iki praėjusio amžiaus 9 dešimtmečio Vokietija iš vietos išteklių tenkino apie penktadalį savo poreikių, paskui dalis ėmė mažėti. Dabar vietos dujos sudaro apie 12 proc. vartojimo ir šis lygis kasmet sumažėja maždaug 1 procentiniu punktu.
Per visą vietos dujų gavybos laikotarpį Vokietijoje buvo taikomas vadinamasis hidraulinio skaldymo metodas (angl. fracking) – paprastai kalbant, į uolienas būdavo švirkščiamas tam tikras skiedinys, kuris palengvindavo dujų išgavimą.
Skalūnų dujoms iškelti į paviršių taip pat taikomas tas pats metodas: skiedinys plėšo uolieną, joje atsiranda kapiliarus primenančių latakų, kuriais keliauja dujos.
Bet prasidėjus „skalūnų revoliucijai“ sustiprėjo žaliųjų protestai dėl skaldymo metodo taikymo. Padėtis Vokietijoje dabar atitinka visus „Gazprom“ lūkesčius: gręžinius reikėtų daryti urbanizuotose teritorijose, vietos gyventojai tam nepritaria ir valdžia neskuba išduoti leidimų gręžti. Nors dėl to kenčia, pavyzdžiui, tokia kompanija kaip „ExxonMobil“, gali būti, kad štilis Europos skalūnų dujų gavybos fronte atitinka ir JAV interesus – kam reikalingi konkurentai iš Europos.
FAKTAI: Skalūnų dujos
Naujuoju „Gazprom“ vamzdžiu į Europą kasmet nutekės 55 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų 2012 m. birželio 25 d. Lietuvoje paskelbtas atviras tarptautinis skalūnų dujų išteklių žvalgymo ir naudojimo konkursas.
Š. m. spalio pradžioje 50 garsių pasaulinių kompanijų, įskaitant „Microsoft“ ir „PepsiCo“, kreipėsi į Didžiosios Britanijos vyriausybę ragindamos iki 2030 m. atsisakyti angliavandenilių (taigi ir dujų) gaminant elektros energiją.