Seniai niekam ne paslaptis, kad dirbdamas Norvegijoje ar Jungtinėje Karalystėje statybininku neretai gausi daugiau nei Lietuvoje užimdamas kur kas aukštesnes pareigas.
„Hay Group“ atliktas tyrimas rodo, kad darbuotojų atlyginimai lietuviško kapitalo kompanijose yra apie penktadaliu mažesni (20 proc.) nei tarptautinėse Lietuvoje veikiančiose bendrovėse. Atotrūkis tarp Lietuvoje ir užsienyje dirbančių specialistų atlyginimų dar didesnis.
Kaip pastebi Lietuvos ekonomistai, viena priežasčių, kodėl lietuvių atlyginimai tarptautiniu mastu vis dar atrodo kukliai, itin aukštas darbo jėgos apmokestinimas.
Lenkiame skandinavus, lygiuojamės į vokiečius
„Lietuvoje darbo jėgos apmokestinimas visada buvo milžiniškas. Įvertinus ne tik gyventojų pajamų mokesčius, bet ir „Sodrai“ mokamus mokesčius, Lietuva visąlaik patenka tarp tų Europos Sąjungos (ES) valstybių, kurios savo dirbančiuosius skriaudžia“, - konstatavo „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.
Jis svarstė, kad darbo jėga Lietuvoje apmokestinta vienu aukščiausiu tarifu galbūt dėl to, kad tai buvo lengviausiai apmokestinama sritis, apimanti didžiausią dalį gyventojų.
Oficiali Europos statistika rodo, kad darbuotojai Lietuvoje yra labiau apmokestinami nei Skandinavijos šalyse ir tik šiek tiek mažiau nei Vokietijoje.
Pernai Lietuvoje darbo jėgos apmokestinimas siekė 42 proc. ir viršijo ES šalių vidurkį (41,7 proc.). Didesnį apmokestinimą taikė tik Vokietija (48,6 proc.). Savo ruožtu Skandinavijos šalyse jis buvo mažesnis. Švedijoje darbuotojų atlyginimams taikytas 41,2 proc., Suomijoje – 39,5 proc., Danijoje – 37,7 proc. mokesčio tarifas.
„Lyginant su Skandinavijos šalimis, kurios turi didžiausius mokesčius pasaulyje, Lietuvoje, darbuotojas, uždirbantis 2000 eurų mėnesinį atlyginimą, sumokėjo daugiau mokesčių negu Švedijoje, Suomijoje, Danijoje, Islandijoje ir Norvegijoje. Tai reiškia, kad Lietuvoje mokestinė našta yra netgi didesnė negu Skandinavijos šalyse“, - statistiką komentavo „Nordea“ ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Jis pateikė paprastą pavyzdį, kiek mokesčių reikia sumokėti darbdaviui, kad jis savo darbuotojui galėtų į rankas mokėti 2000 litų atlyginimą: „Turint omenyje, kad tik 40 proc. visos sukurtos pridėtinės vertės atitenka darbuotojui, jis, norėdamas gauti 2 tūkst. litų į rankas, įmonei realiai turi sukurti pridėtinę vertę už maždaug 7 tūkst. litų. Skamba ganėtinai ekstremaliai, bet iš tikrųjų taip yra. Vien tik mokesčiams sumokėti darbuotojo sukuriama vertė turėtų siekti 3400 litų, bet tada nieko nelieka įmonei. Aišku, kad įmonė niekada tokio darbuotojo, kuris pasiima visą pridėtinę vertę sau, nesamdys“.
Ekonomistas vardijo toliau – Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje darbo jėgos apmokestinimo mokesčiai nesiekia 30 proc., Šveicarijoje ir Australijoje yra dar mažesni – atitinkamai sudaro 16,5 ir 15,3 proc.
„Australijoje vos 15 proc. savo atlygio darbuotojas atiduoda mokesčiams. Jeigu turėtume tokią mokestinę sistemą kaip Australijoje, Lietuvoje vidutinis atlyginimas būtų ne 1600, o gerokai virš 2000 litų. Automatiškai padidėtų tiek įmonių konkurencingumas, tiek ir darbuotojų noras dirbti, galbūt netgi sumažėtų emigracija“, - svarstė Ž. Mauricas.
Darbui rinktis Šveicariją, Norvegiją ar Lietuvą?
Ž. Mauricas pabrėžė, kad darbo jėgos apmokestinimas yra itin svarbus instrumentas šalies konkurencingumui didinti. Jis pateikė keletą pavyzdžių, gerai iliustruojančių, kokį pranašumą įgyja įmonė, galėdama pasinaudoti mažesniu darbuotojų apmokestinimo tarifu savo šalyje.
„Šveicarijoje vidutinis mėnesio atlyginimas į rankas pernai siekė 4,5 tūkst. eurų. Darbuotojas sumoka ganėtinai mažai mokesčių, todėl jo darbo vieta kainuoja tik 5,5 tūkst. eurų. Tai yra mažiau negu Norvegijoje, kurioje apmokestinimas yra žymiai didesnis. Jeigu reiktų pasirinkti, kur dirbti – Norvegijoje ar Šveicarijoje, dauguma žmonių rinktųsi Šveicariją, nes ten gauni daugiau negu pusę tūkstančio eurų didesnį vidutinį atlyginimą“, - dėstė „Nordea“ ekonomistas.
Anot jo, Šveicarija tokiu būdu geba pritraukti labai daug aukštą pridėtinę vertę kuriančių industrinių įmonių. Lietuvai su esamu apmokestinimu tai yra labai sudėtinga misija.
„Jeigu mes norėsime pritraukti IT specialistų, kaip mes konkuruosime su Airija, kurioje dvigubai mažesnis apmokestinimas? Geriems IT specialistams reikėtų mokėti maždaug apie 2 tūkst. eurų atlyginimą. Lietuvoje tokia darbo vieta kainuotų kone 4 tūkst. eurų, o Airijoje ta pati darbo vieta kainuotų mažiau negu 3 tūkst. eurų. Iš karto yra 1 tūkst. eurų pranašumas. Airijoje įmonė gali tam pačiam žmogui pasiūlyti kone tūkstančiu eurų didesnį atlyginimą į rankas, lyginant su Lietuva, ir tai – vien dėl mokestinių skirtumų“, - skaičiavo Ž. Mauricas.
Siūlo įvesti turto mokesčius
Sprendimas labai padidinti darbo jėgos apmokestinimą, anot ekonomisto N. Mačiulio, grįžo su bumerangu. „Negalima buvo tikėtis, kad tai neturės pasekmių. To pasekmė yra tokia, kad didžiulė Lietuvos visuomenės dalis gauna neoficialių pajamų“, - konstatavo „Swedbank“ vyr. ekonomistas. Jo teigimu, apie 40 proc., o kai kuriais atvejais ir daugiau, darbo užmokesčio fondo atitenka ne dirbančiajam, o valstybei.
„Prie tokios sistemos, kai vidutinis darbo užmokestis yra toks žemas, akivaizdu, kad paskatos vengti mokesčių yra didelės“.
Maža to, dauguma gyventojų nesijaučia blogai vengdami mokėti mokesčius, nes valstybės išlaidos yra paskirstomos nelabai efektyviai.
„Tol, kol valstybėje nėra gyventojų polinkio mokėti mokesčius ir kol yra aukštas mokesčių vengimas, reikėtų apmokestinti tokias veiklas ir tokias sritis, kur mokesčių vengimas yra daug sudėtingesnis. Pagrindinė tokia sritis galėtų būti turto apmokestinimas“, - siūlė N. Mačiulis. Turtą, pasak jo, sudėtinga paslėpti. Jeigu turi nekilnojamojo turto (NT) arba automobilį, turi juos užregistruoti. Jeigu tokiam turto mokesčiui yra taikoma mažai išimčių, gyventojai būtų priversti mokėti.
„Įvedus metinį 200 litų mokestį už vieną automobilį, kas tikrai nėra radikalu, į biudžetą būtų surenkama 400 mln. litų per metus“, - skaičiavo „Swedbank“ ekonomistas. Mokestis už prabangesnius automobilius, anot jo, turėtų progresyviai didėti. Itin galingi, teršiantys aplinką automobiliai galėtų būti apmokestinami keliais tūkstančiais litų per metus.
Šiais surinktais mokesčiais bent jau dalinai būtų galima kompensuoti išlaidas, patiriamas dėl sumažinto darbo jėgos apmokestinimo.
Turto apmokestinimui pritarė ir Ž. Mauricas. Šalia to jis siūlė didinti vartojimo ir importuojamų energetinių išteklių apmokestinimą, ką sėkmingai daro kaimynai estai.
Būtina reformuoti „Sodros“ sistemą
Abu ekonomistai taip pat vieningai sutarė dėl būtinų pokyčių „Sodros“ sistemoje, kurie taipogi pagelbėtų sprendžiant darbuotojų apmokestinimo klausimus.
Ž. Mauricas siūlė įvesti „Sodros“ pensijų kaupimo taškų sistemą, kad gyventojai, stebėdami kaip kaupiasi lėšos jų senatvei, galėtų save labiau motyvuoti darbui.
„Galima būtų galvoti apie privalomą išlaidų deklaracijų įvedimą. Tai kažkiek apribotų laisvę tų gyventojų, kurie labai daug gauna pajamų“, - teigė specialistas.
„Reikėtų perskirstyti valstybės ir „Sodros“ biudžetus, nes turi mažėti įmokos „Sodrai“, - teigė N. Mačiulis. Anot jo, neturėtų būti taip, kad 31 proc. moka darbdavys, 9 proc. – darbuotojas.
„Tai sukuria nereikalingą komplikuotumą, todėl darbuotojas turbūt net nesupranta, kokius mokesčius jis moka. Turėtų būti turbūt taip, kad tiktai pats darbuotojas moka ir įmoka neturėtų siekti daugiau kaip 20 proc.“, - svarstė „Swedbank“ ekonomistas. Pirmame etape gyventojų pajamos, anot jo, būtų mažesnės, bet ilgainiui jos didėtų, nes vis mažesnė dalis gyventojų turėtų paskatas būti mokesčių vengėjais. Taip pat N. Mačiulis siūlė susieti „Sodros“ įmokas su išmokomis.
„Dabar dirbančiajam dažnai yra nesvarbu, kokią įmoką už jį sumokės darbdavys, nes jis bet kokiu atveju yra apdraustas ir jo gaunama nauda labai mažai priklauso nuo to, kiek yra sumokama. Sukuriant tokią socialinės apsaugos sistemą (yra įvairių modelių – virtualių sąskaitų, „Sodros“ taškų kaupimo sistemų), įmokos tiesiogiai duotų naudą dirbančiajam. Jos sukurtų paskatas nebūti mokesčių vengėjais, o mokėti mokesčius“, - sakė komercinio banko atstovas.
Mokesčius tegu moka pats darbuotojas?
„Paskatas susitarti dėl atlyginimo „vokelyje“ galima lengvai sumažinti perkeliant mokesčių mokėjimo prievolę nuo darbdavio pečių ant pačių darbuotojų. Tai galioja daugumoje šalių. Kai mokesčių mokėjimas yra darbuotojo problema, darbdaviui nėra paskatų mokėti atlygį neoficialiai“, - dar vieną siūlymą pateikė Ž. Mauricas.
Jis sutiko, kad šią naujovę įgyvendinus staiga, gyventojus ištiktų šokas, tačiau darant tai iš lėto, būtų galima spręsti didelio darbo jėgos apmokestinimo problemą.
„Aišku, jeigu dabar permestum tokią didelę mokesčių naštą darbuotojui, jis nesuprastų, kas vyksta. Jeigu vidutinį atlyginimą gaunantis darbuotojas metų pabaigoje turėtų susimokėti apie 20 tūkst. litų socialinio draudimo mokesčių, didelės sėkmės toks projektas nesulauktų. Bet pamažu tai tikrai būtų galima daryti“, - mąstė Ž. Mauricas.
Ekonomistas taip pat pabrėžė, kad norint, jog iš tiesų atlyginimai Lietuvoje pradėtų kilti, neužtenka įgyvendinti vieną iš siūlymų, būtina vykdyti kompleksiškus pokyčius.
„Be šitų veiksmų naivu tikėtis, kad atlyginimas artimiausiu metu Lietuvoje sparčiai pradėtų didėti. Nebent ekonominė situacija pasidarytų tokia puiki, kad įmonės būtų tiesiog priverstos didinti atlyginimą ir išgalėtų tai daryti“, - sakė „Nordea“ ekonomistas Ž. Mauricas.
