Po tokių Vakarų pareiškimų, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas smogė atgal, pagrasinęs išsiųsti pastarųjų šalių ambasadorius iš šalies. Negana to, netrukus pasiuntiniai pavadinti „persona non grata" (nepageidaujamais asmenimis). Tačiau dinamiškai šaudžiusios kibirkštys, rodos, rimsta. Turkijos prezidentas gana greitai atsiėmė savo grasinimą, sakydamas, jog ambasadoriai pasimokė ir „dabar bus atsargesni".
Visgi, kodėl Erdoganas persigalvojo? Kaip į tokius Turkijos prezidento benefisą reaguoja Briuselis? Ar situacija tikrai deeskalavosi? Atsakymus į šiuos klausimus „Žinių radijo“ laidoje padėjo rasti Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė bei Rytų Europos Studijų centro direktorius Linas Kojala.
Anot europarlamentarės, toks Turkijos prezidento elgesys nė kiek nestebina, o tokie įkalinimai Turkijoje prasidėjo daug anksčiau.
„Nereagavau kažkaip audringai į tą žinią, perspėjimą, nors aišku, norėtųsi kitokio tarpusavio santykio su Europos Sąjunga, ypač mums, Lietuvai. Norėtųsi, kad Turkija būtų ta valstybė, su kuria ES turėtų glaudžius ir nekonfliktinius santykius ir dėl to, kad tai yra NATO narė, labai svarbus veiksnys tame regione.
Tai nėra išskirtinė situacija. Aš labai gerai pamenu Erdogano atėjimą į valdžią, kuomet jis pats, beje, buvo įkalintas buvusios valdžios, tų žmonių, kurie jam dabar opozicionuoja. Tai yra ne tik Erdogano sukurta tradicija dėl oponentų įkalinimų, dėl tokios laikysenos. Tai jau tęsiasi nemažai laiko“, – sakė R. Juknevičienė.
Paklausta ar Turkiją galima lyginti su Baltarusija, politikė tam prieštaravo: „Man sunku kalbėti už mūsų Užsienio reikalų ministeriją, už mūsų prezidentą, beje. Aš nelyginčiau (Turkijos, – aut. past.) su Baltarusija. Baltarusijoje žmonės net į Žmogaus teisių teismą kreiptis negali, o šiuo atveju, kiek aš žinau, ta byla yra Žmogaus teisių teisme. Tikrai negalima lyginti su Baltarusija.
Aš turiu atsargią poziciją Turkijos atžvilgiu, bet žinoma, kad Europos Parlamente nuolat iškyla šie klausimai. Pažiūrėkime iš kitos pusės, Turkija labai remia Sakartvelo narystę NATO, Turkija remia Ukrainą, jos požiūris į Krymo aneksiją. Lyginti su Baltarusija nėra ką.“
Turkijos lyginimams su Baltarusija nepritaria ir L. Kojala. Jis tikino, kad Turkija tuo pačiu yra ir itin svarbi NATO narė.
„Manau, kad ši konkreti situacija, susijusi su ambasadorių galimu išsiuntimu ir Erdogano grasinimu tą padaryti, galbūt ir deeskalavosi, bet tikrai nepasikeitė bendra Turkijos ir Vakarų santykių dinamika, kuri yra labai sudėtinga. Turbūt artimiausiu metu tai neturėtų keistis. Taip, Turkija yra labai svarbi sąjungininkė. Ji sėdi prie NATO valstybių stalo. Niekas iš NATO valstybių nenorėtų, kad Turkija pasitrauktų nuo to stalo.
Ji yra labai svarbi ir reikšminga. Tuo pačiu, neįmanoma paneigti ir tų nerimo signalų, kurie kartojasi metai iš metų. Lūkestis, kuris yra Vakarų perspektyvoje pakankamai tikėtinas, tai, kad Turkija yra šalis, kurioje ne viskas yra suvaržyta. Mes negalime jos laikyti diktatūra. Jos negalime lyginti su kai kuriomis kitomis kaimynėmis“, – sakė politologas.
Visą pokalbį galite klausyti čia:
