Lietuvos automobilių žiedinių lenktynių meistras Nemunas Dagilis – ne tik darboholikas, klestintis verslininkas, bet ir hedonistas bei savotiškas asketas. „Kam aš čia įdomus? - prieš keletą metų iš Kauno į Vilnių persikėlusį 32 metų verslininką sunku buvo įkalbėti duoti interviu.
„Nemėgstu lakstyti po vakarėlius ir fotografuotis žurnalų viršeliams. Neturiu daug laisvo laiko – jau visą savaitę namo grįžtu prieš vidurnaktį. Gyvenu, ir tiek“.
Vieną mįslingiausių šalies milijonierių gerai pažįstantys žmonės sako, kad jis veržlus kaip vulkanas ir trokšta būti populiarus tik tam, kad paskui galėtų įžūliai pareikšti, jog spjauna į populiarumą. Bet kokių kontaktų su žiniasklaida vengiantis „Hermis Capital“ bendrasavininkis sako nenorintis, kad kas nors skalambytų apie jo gyvenimą, todėl vienintelė tema, kuria jis išskirtinai su „Balsas.lt“ žurnalistu sutiko šnekučiuotis, - automobilių sportas.
Skaudžios pirmosios lenktynės
- Pakalbėkime apie jūsų aistrą – automobilių sportą. Kada jūs pradėjo dominti automobiliai?
- Nors dauguma mano draugų mašinas pradėjo vairuoti šešiolikos metų, aš jomis susidomėjau būdamas devyniolikos. Pirmieji mano „ratai“ – sovietiniai „žiguliai“. Gavęs vairuotojo pažymėjimą po dviejų savaičių važiavau švęsti Joninių į gimtąjį kaimą.
Išleidęs brolį Nerijų su žmona pasivaikščioti po mišką, pats sugalvojau „paraliuoti“ kaimo žvyrkeliais ir taip verčiausi, jog iš mašinos nieko nebeliko. Manau, jog esu laimės kūdikis, nes patyriau ne vieną avariją, tačiau iki šiol išvengiau rimtų sužalojimų (tris kartus pabeldžia į stalą).
- Bet automobilių sporte irgi neįmanoma išvengti avarijų.
- 2005 metais Estijoje vykusiame Baltijos šalių čempionate netikėtai mano automobilis metėsi į šoną, o į vairuotojo pusėje esančias dureles milžinišku greičiu atskriejo vienintelė šiose varžybose dalyvavusi moteris. Po susidūrimo sugebėjau pats išlipti iš sumaitotos mašinos, tačiau paėjęs kelis žingsnius parkritau ant žolės.
Netrukus pamačiau prie manęs atbėgančius medikus. Tąsyk mano lenktyninis „Porsche“ automobilis virto metalo laužu – nuo smūgio vairas buvo nuplėštas, o mano sėdynė lūžo per pusę. Iki šiol nesuprantu, kaip man pavyko išvengti stuburo lūžių. Atsipirkau tik dviem mėlynėmis ir nestipriu galvos sutrenkimu.
Šoninis smūgis – vienas pavojingiausių lenktynių trasose, tad visa tai galėjo baigtis kur kas liūdniau... Kad tokiose situacijose išliktum ramus, būtina patirtis. Reikėjo drąsos vėl sėsti prie vairo, bet nepabūgau ir netrukus sugrįžau į trasas.
Svajoja apie dviejų „bombų“ jungtuves
- Kiek mašinų jau esate pakeitęs?
- Manau, kad penkiolika. Teko važinėti „Toyota Land Cruiser“, „Audi A6“, „Subaru Impreza“, įvairių klasių BMW automobiliais bei kitais „velniais“. Bet galiausiai pasirinkau „Porsche“ - tai patikimos, lengvai valdomos mašinos. Sutinku, jog išvaizda šie vokiški automobiliai gerokai nusileidžia italų pasididžiavimui - „Lamborghini“ ir „Ferrari“. Bet jei atsiras genijus, kuris sujungs stilingą italų dizainą su vokiečių technologiniais sprendimais, išvysime tobulą automobilį.
Artimiausiu metu ketinu įgyvendinti seną svajonę – Lietuvoje atidaryti profesionalų „Porsche“ automobilių centrą, kuriame bus galima net tik įsigyti, bet ir sutvarkyti savąjį „Porsche“.
- Jūsų garaže stovi „Porsche Carrera GT“, kokiu maksimaliu greičiu jums yra tekę lėkti šiuo „monstru“?
- Kažkada, važiuodamas į Klaipėdą, paspaudžiau greičio pedalą iki 330 km/h. Patikėk, kelias akyse „bėgo kvadratais“. Sutinku, taip laksto tik nutrūktgalviai, tačiau manau, jog bet kuris, įsigijęs tokią mašiną, norėtų sužinoti jos galimybes. Bet ji nėra skirta kasdieniam pasivažinėjimui. Per metus su ja nuvažiuoju vos 2 tūkstančius kilometrų.
Ji nėra itin patogi – vien į ją įlipti ir iš jos išsiropšti prireikia pastangų, nes ji kaip tankas, be to, yra pagaminta pagal „Formulės“ brėžinius. Dar vienas šios mašinos trūkumas – ji labai kieta.
Garsiai neįvardysiu, bet yra turtuolių, kurie nusiperka prabangias mašinas, bet neturi jokio supratimo, kaip reikia jomis važinėtis. Kita vertus, Lietuvoje nepalakstysi – mūsų vairuotojai greitkeliuose elgiasi keistai. Vis dažniau pasitaiko tokių, kurie tarytum tyčia nepraleidžia, ir būni priverstas nuobodžiai vilktis iš paskos.
Išmėgino „Formulės- 1“ trasas
- Koks buvo jūsų debiutas ralio trasoje?
- Iš pradžių nesisekė. Tačiau pamažu supratau savo klaidas. Norint pasipriešinti varžovams, reikia daugiau patirties. Juk pajėgiausi pasaulio lenktynininkai net 35-40 savaitgalių per metus praleidžia varžydamiesi. Dauguma jų važinėja dar nuo vaikystės – pradėjo sulaukę septynerių, todėl šiandien be didelių rūpesčių tik iš to pragyvena.
Liūdna, bet Lietuvoje nėra nei automobilių sporto tradicijų, nei trasų. Paprastai patyrę lenktynininkai nemato prasmės varžytis Baltijos šalių varžybose ir įstoja į Vakarų šalių automobilių sporto klubus. Juk visur, ne tik automobilių sporto pasaulyje, galioja ta pati taisyklė: kas moka pinigus, tas ir muziką užsako.
- Pernai debiutavote prestižinėse „Porsche Supercup“ varžybose, vadinamose neoficialiu kėbulinių automobilių pasaulio čempionatu. Ar tiesa, kad tenka varžytis „Formulės-1“ trasose prieš pat šias karališkąsias lenktynes?
- Šiose lenktynėse dalyvauja 13 komandų. Sakyčiau, jog varžybos, kas greičiau įveiks 15-17 ratų per tam tikrą laiką, yra savotiškas „pre-party“ („apšilimas“) prieš didžiųjų „Formulės-1“ sportininkų pasirodymus. Dauguma mano varžovų atvyksta į starto vietą gerai pailsėję su parengta technika. Jiems rūpi tiktai varžybos, o visais kitais dalykais rūpinasi mechanikai, agentai ir kiti specialistai. O mes prieš kiekvieną startą net naktį plušame su mechanikais prie automobilio, tikrindami kiekvieną agregatą.
Didžiosios pergalės-priešaky?
- Bet kol kas lyderio pozicijų nepavyko iškovoti?
- Ateinančiais metais suplanuota daug lenktynių Vakarų šalyse. Norėčiau eiti į priekį ar bent jau išsilaikyti dabartinėse pozicijose. Įgijau aukščiausio rango varžybų patirties, tačiau bus nelengva. Laukia ne tik didžiulė konkurencija, bet ir nelygios finansinės galimybės prieš kiekvieną startą. Bet esu apsišarvavęs kantrybe, nes manau, kad didžiosios mūsų klubo „Oktanas Racing“ pergalės – priešaky.
Negalvoju apie prioritetus ir negaliu teigti, kad per vienas varžybas atiduodu visas jėgas, o per kitas einu tik šiek tiek pavažinėti. Visi čempionatai labai svarbūs. Žinau, jog visi lenktyniauja taip, tarsi tai jiems būtų gyvybės ar mirties klausimas.
- Ar automobilių sportas tikrai toks brangus malonumas, kaip šnekama?
- Važiuoju ne už savo, o už rėmėjų pinigus. Mano rėmėjai – solidžios kompanijos, kurioms vadovauja geri bičiuliai, pažįstami. Tarp mūsų sporto klubo „Oktano“ ir vieno Vokietijos sporto klubo yra sutarimas: mes jiems sumokame tam tikrą pinigų sumą, o jie mums suteikia visapusišką aptarnavimą ir mes lenktyniaujame po jų klubo vėliava. Paremti mus sutikusio vokiečių klubo metinis biudžetas – milijonas eurų dviem automobiliams.
Taigi vienai mašinai tenka 500 tūkstančių eurų, bet mes išsiverčiame su gerokai mažesne suma. Mano galva, buriavimas yra brangesnis sportas. O apie automobilių sportą taip kalbama dėl to, kad pas mus jis turi dviprasmišką įvaizdį, - ne kaip sporto šaka, o prabangos ir nevaržomų galimybių išraiškos forma. Bet jis tikrai kažkada pasikeis.
Nemėgstantys naujovių rizikuoja iškristi
- Ar nevilioja užsienio turčių itin pamėgtas pasilinksminimas – lenktynės be apribojimų po Europą skriejant 197 km/h greičiu?
- Tai nestebina, nes šiais laikais greitį dievina ne tik vyrai, bet ir moterys. Lietuvoje yra nemažai apleistų plotų, dykynių, kurias sutvarkius būtų galima panašiai lenktyniauti. Aišku, kategoriškai nepritariu lenktynėms miesto gatvėse. Bet mūsų šalyje vykdomos akcijos, kaip „STOP karui keliuose“, tėra kova su vėjo malūnais.
Manau, praeis nemažai laiko, kol žmonės supras, kas yra vairavimo etiketas. Leiskite greitkeliu važiuoti greičiau nei 130 km/h, ir lenktynių mėgėjai nelakstys miesto gatvėmis, nes galės išsikrauti kitaip. Keliuose žūva vis daugiau jaunų, nepatyrusių vairuotojų, mėgstančių galingas mašinas. Kas iš to, kad kelių policininkai kovoja su greičio mėgėjais, jei patys girti sėda prie vairo ir pražudo niekuo dėtus vaikus?
- Ar bandėte kitas sporto šakas?
- Mano bendraminčių kompanijos pomėgiai visus vienija. Kai prieš kelerius metus kažkas sugalvojo žaisti lauko tenisą ir buriuoti, netrukus visi tuo užsikrėtė. Kažkam sugalvojus važinėtis greitais automobiliais, visi ėmė jais lakstyti. Dabar visi ir nardome, ir medžiojame. Be to, mano ir bičiulių sodybos yra šalia, todėl aktyvų laisvalaikį praleidžiame kartu. O jei kažkuris nenori naujos pramogos, rimtai rizikuoja iškristi iš mūsų „chebros“.
- Kodėl jus nenorite pasakoti apie save?
- Šiaip nenoriu atsiverti, nes vėliau tenka išgirsti ne itin malonių šnekų. Pastebėjau, jog Lietuvoje lengviausia būti vidutinybe. Pažiūrėk, kas dedasi mūsų šalyje. Jei tik žmogus ryškesnis, turtingesnis, pranašesnis ne tik versle, bet ir sporte, jis iškart vadinamas pasipūtusiu.
N. Dagilio faktai:
2004 metais debiutavo lenktynių trasoje Rygoje. Įsėdo į automobilį „Toyta Yaris“ ir kvalifikacinėse varžybose atvažiavo priešpaskutinis.
Pirmąsyk pasirodęs aukšto rango „Porsche Supercup“ lenktynėse N.Dagilis važiavo kaip Vokietijos „SPS Automotive Performance“ komandos atstovas. Kone pusmetį šias varžybas tiesiogiai transliuojančio televizijos kanalo „Eurosport“ komentatoriai vis klysdavo lietuvį pristatydavo kaip lenktynininką iš Latvijos arba Rusijos.
Šiais metais iš 12 prestižinių automobilių žiedinių lenktynių etapų jau kelios N.Dagilio varžybos vyko Barselonoje, Stambule, Bahreine, Dubajuje, Monake, Didžiojoje Britanijoje. Vasaros pabaigoje N.Dagilio komanda „Oktanas Racing“ 1003 km lenktynėse Palangoje iškovojo antrąją vietą.
Smalsuolių akis nemažiau traukia N.Dagilio automobiliai. Į „Porsche Carrera GT“, kurį vairuoja Nemunas, sunku neatkreipti dėmesio. Tokių automobilių Europoje yra vos pora šimtų, o Lietuvoje jis vienintelis. Specialistų teigimu, tai kol kas vienas pačių brangiausių automobilių mūsų šalyje. Jo kaina – maždaug 1,5 mln. litų.
Kitas N.Dagilio automobilių foto pamatysite jau lapkričio 17 dieną pasirodysiančiame savaitraštyje „Balsas.lt savaitė“
