Badaujantis vyras įsitikinęs, kad taip miesto valdžia naikina kultūrą ir istoriją. Mat dar neseniai S. Nėris buvo įtraukta į iškiliausių Lietuvos asmenybių sąrašą, o dabar jos talentas yra menkinamas.
Pranašišku eilėraščiu apie praeities laužymą ir šviesią ateitį Salomėja Nėris 1940 metais pasveikino į Maskvą atvykusią Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą. O tuo metu laikinasis Lietuvos Respublikos Prezidentas Justinas Paleckis prieš tūkstantinę minią pareiškė apie Lietuvos norą įstoti į Tarybų Sąjungos sudėtį.
Paskelbė bado protestą
S. Nėriai Vilniuje paminklas buvo pastatytas už jos indėlį į lietuvių literatūrą, poeziją ir kultūrą. O pagal poetės eilėraštį sukurta daina „Mūsų dienos kaip šventė“ yra neatsiejamas Dainų šventės simbolis.
Gyventojų genocido ir rezistencijos centras teigia, kad dėl sovietinės ideologijos šlovinimo, sostinėje, prie buvusios Salomėjos Nėries gimnazijos stovinti poetės skulptūra turi būti nukelta. Tačiau su šiuo sprendimu nesutinka ne tik meno kūrėjų asociacija, bet ir poetės šeima.
„Būtų amoralu griauti paminklą, skulptūrą, skirtą močiutei“, – įsitikinusi S. Neries anūkė Salomėja Bučaitė.
Prieštarauja ir buvęs antisovietinių mitingų dalyvis Laimas Juozėnas, kuris surengė keturias dienas trunkančią bado akciją. Taip jis siekia atkreipti valdžios dėmesį į Lietuvos kultūros niekinimą.
Laimas į Vilnių badauti ir protestuoti atvyko iš Kauno rajono, kartu su savimi pasiėmė tik mažą kelioninę kuprinę ir maskuojančio audinio uniformą. O prieglaudą nakčiai rado pas savo bendraminčius. Pasak tautiečio, Neris visuomet atgailavo už savo pro-sovietinę veiklą, parašė ne vieną atgailos eilėraštį.
„To eilėraščio paskutiniai žodžiai yra tokie – te būna jai atleista, nes daug jinai mylėjo“, – poetę citavo L. Juozėnas.
Protestuojantis tikisi, kad valdantieji sutiks pakalbėti su žmonėmis, o S. Nėries paminklas liks išsaugotas.
„Jeigu ši bado akcija nepadės, aš ir mano bendražygiai eisime toliau, imsimės kitokių, radikalesnių priemonių“, – tikino protestuotojas.
Savivaldybė nagrinėja prašymus
Tačiau ar poetė buvo išdavikė, ar istorinių aplinkybių auka, šiuo klausimu kalbintų tautiečių nuomonės išsiskiria, tačiau visi kaip vienas teigia, kad paminklas turi išlikti. Mat tuomet daug Europos menininkų ir intelektualų garbino Sovietų Sąjungą ir Josifą Staliną kaip naują istorijos jėgą, nes tiesiog nežinojo apie jų jau padarytus ir būsimus žiaurumus.
Štai, ką kalbėjo praeiviai:
„Liūdna, kad atėjo toks laikas, kai dabar kažkas draudžiama. Šiaip noriu pasakyti, kad aš gyvenau tarybiniais laikais ir buvo labai daug ko uždrausta. Labai gaila, kad vėl grįžta tie laikai.“
„Jokiu būdu nereikia griauti šito paminklo, dėl to, kad jį pastatė Vildžiūnas, garsus skulptorius ir tas portretas išreiškia jos visą skausmą.“
Kol kas S. Nėries paminklo likimas nėra aiškus. Po aštrių diskusijų tarp Gyventojų genocido ir rezistencijos centro bei meno kūrėjų, Vilniaus savivaldybė ėmėsi nagrinėti prašymus paminklo nenukėlinėti.
Daugiau apie tai – aukščiau esančiame vaizdo įraše.