Istorinės Prezidentūros Kaune muziejininkė dr. Ingrida Jakubavičienė pasidalijo, kaip pirmoji Nepriklausomos Lietuvos valstybės ponia ruošdavosi pokyliams, kiek kainuodavo juos organizuoti, kuo svečiai buvo vaišinami bei atsakė, ar A. Smetona buvo geras šokėjas.
Naujienų portalas tv3.lt kviečia nusikelti į tarpukario Lietuvą ir bent akies krašteliu pažvelgti į pilnas svečių sales, įspūdingas pokylio pramogas bei nekukliai nukrautus vaišių stalus.
Tarpukario Kauno damai vienas pokylis kainuodavo apie 500 litų
I. Jakubavičienė, viena iš knygos „Ponios Smetonienės virtuvė“ bendraautorių, pastebi, kad prieš šimtą metų, kaip ir dabar, dalyvavimas pokylyje reikalavo daug pinigų, nes tai, visgi, reiškė tam tikrą statusą. „Vien kvietimas, kurį reikėjo įsigyti, kainavo 10 litų asmeniui“, – pabrėžia pašnekovė.
Ruošiantis į pokylį reikėjo gerai apgalvoti ir aprangą. I. Jakubavičienė vardija pokyliams deramos aprangos reikalavimus ir kainas: „Vyrams smokingas, frakas arba uniforma, o moterims baliaus suknelės arba tautinis kostiumas. Jau yra paskaičiuota, kad tarpukario Kauno damai vienas pokylis kainuodavo apie 500 litų, o ponui – pigiau, tačiau ir jam reikėdavo įsigyti gerą kostiumą už 300-400 litų bei 100 litų kainuojančius batus ir su jais suktis visą sezoną, priderinant naujus marškinius bei aksesuarus.“
Muziejininkė dalijasi, kad pokylio organizatoriams tekdavo apmokėti didžiulės salės nuomą, maisto ir gėrimų bei aptarnavimo išlaidas, tačiau Prezidentūros rengtų pokylių sąmatų ar sąskaitų iki šiol rasti nepavyko. „Kai kurios galėjo siekti 5–10 tūkst. litų, o ypač gausios iškilmės galėjo kainuoti ir 2–3 kartus daugiau. Visuomeninių organizacijų rengti pokyliai sudarydavo 2-3 tūkstančius litų. Be to, pokyliai turėdavo ir savo meninę programą, taigi reikėdavo šokiams orkestro, kartais būdavo egzotiškų šokių ar kabareto pasirodymų“, – sako moteris.
Pokylių svečiai, anot I. Jakubavičienės, didžiausias sumas išleisdavo pokylio pasiruošimui – aprangai, bateliams, aksesuarams, šukuosenai, o jeigu tai buvo labdaros balius, reikėdavo numatyti ir, kokią sumą pora paaukos.
Kaip šventėms ruošėsi Sofija Smetonienė
Į klausimą, kaip tokiuose pokyliuose derėjo rengtis ir kas tada buvo laikoma tinkama apranga prezidento žmonai, I. Jakubavičienė atsako, kad Sofijai Smetonienei galiojo tos pačios aprangos kodo taisyklės, kaip ir kitoms viešnioms:
„Ji turėjo pasipuošti baliaus suknele arba tautiniu kostiumu. Fotografijose mes ją matome dėvinčią vakarines sukneles, rankas papuošusią brangiomis apyrankėmis, laikančią prabangią delninukę. Nors galiojo taisyklė, kad kiekvienam pokyliui turėjo būti nauja suknelė, tačiau S. Smetonienė to nesilaikė ir ta pačia suknele mes ją galime pamatyti skirtinguose renginiuose ir baliuose. Matyt, ji buvo kviečiama dalyvauti taip dažnai, kad pasisiūti kaskart naują suknelę nebuvo laiko, o ir pinigus ponia prezidentienė gana atsakingai skaičiavo ir turėjo kitų prioritetų, kur juos išleisti.“
Istorikė sako nežinanti, kokiose Laisvės alėjos parduotuvėse ponia Smetonienė apsipirkdavo, tačiau žinoma yra tai, kad prekių sulaukdavo iš užsienio:
„Ji užsisakydavo tam tikrų prekių pagal katalogus ir jų atvežti paprašydavo Lietuvos diplomatų Paryžiuje ar Berlyne žmonų. Kai kurias prekes jai atveždavo dažnai į užsienį išvykstanti sesuo Jadvyga Tūbelienė arba geros draugės. Vis tik tuo metu kiekviena save gerbianti ponia turėjo savo siuvėją, kuri ne tik patardavo apie naujas mados tendencijas, bet ir stengdavosi pritaikyti drabužį moters figūrai. Pavyzdžiui yra žinoma, kad Prezidentas A. Smetona kostiumus siūdinosi pas geriausią miesto siuvėją Antaną Rimšą. Taip pat buvo ir su plaukų stiliste bei skrybėlaičių salonu – dažnai moterys tapdavo vieno patikusio salono klientėmis. Veikiausiai, ponia Smetonienė taip pat turėjo savo salonus. Pavyzdžiui tikrai žinoma, kad A. Smetona kirposi pas Juozą Muralį, o žmona Sofija ir sesuo Jadvyga kirpdavosi pas Juozą Rubšį madingoje Muralių kirpykloje.“
Tinkamai paruošti pokylį reikėjo didelių pastangų
Muziejininkė pasakoja, kad Prezidento pokylių organizavimas buvo patikimas Prezidento kanceliarija, o kvietimus pasirašydavo Respublikos Prezidentas ir ponia Smetonienė, o būdami baliaus šeimininkais, Prezidentas su žmona Sofija į pokylį atvykdavo anksčiau už kitus ir svečius pasitikdavo.
„Būdavo atskirų ministerijų, dažniausiai užsienio reikalų ministro organizuoti pokyliai, tai į juos kviesdavo ministras su ponia, o organizaciniu darbu užsiimdavo jo vadovaujama ministerija. Jeigu pokylį organizuodavo visuomeninė organizacija, tai būdavo išrenkamas organizacinis komitetas, nes tinkamai viską parengti reikėjo daug pastangų. Be to, ir visuomeninės organizacijos į savo balių kviesdavo Prezidentą su žmona, tad viskas turėjo būti parengta tinkamai“, – pabrėžia I. Jakubavičienė.
Pašnekovė dalijasi ir vietomis, kuriose tokie susibūrimai vykdavo: „Pokyliams labai svarbu buvo erdvi salė, todėl dažniausiai jie būdavo rengiami Kauno centriniuose restoranuose „Metropolyje“ ir „Versalyje“, o 1937 m. pastačius naują, erdvią karininkų ramovę, baliai persikėlė į ją.“
Tokiuose baliuose – šimtai svečių ir neeilinės pramogos
Istorikė pasakoja, kad tarpukariu tokių susibūrimų buvo daug ir įvairių:
„Oficialius balius rengė Prezidentas, Ministras pirmininkas, užsienio reikalų ministras ar kitos valstybės institucijos, tačiau juos rengė ir studentų korporacijos, visuomeninės organizacijos. Ypač įdomus ir išradingas būdavo žurnalistų sąjungos organizuojamas Spaudos balius. Jeigu į oficialius pokylius atitinkamos institucijos stengdavosi pakviesti visus svarbiausius asmenis ir tos srities užsienio atstovus veikiančius Lietuvoje, tai į visuomeninių organizacijų balius patekti galėjo kiekvienas įsigijęs bilietą“, – dalijasi I. Jakubavičienė.
Kaip pasakoja muziejininkė, kad pokylių salės būtų pripildytos dalyvių bei baliui reikalingo šurmulio, į juos buvo kviečiama po kelis šimtus žmonių. Taip pat, anot pašnekovės, gausaus svečių būrio reikėjo ir tam, kad bilietai ir paaukotos sumos ne tik atpirktų baliaus išlaidas, bet ir duotų tam tikro pelno. „Dažnas Lietuvos moterų tarybos organizuotas balius turėdavo tam tikrą labdaros akciją, tad moterys siekė kuo daugiau surinkti aukų, tokiuose baliuose būdavo įvairios loterijos, kur būdavo galima laimėti pačių moterų pagamintų rankdarbių ar kepinių“, – teigia I. Jakubavičienė.
Knygoje „Ponios Smetonienės virtuvė“ aprašoma ir įdomi pati pokylių programa: šokiams vadovaudavo specialus žmogus, šokiai buvo įvairūs, tačiau šokti iki prakaito lašų buvo neetiška. „JAV konsulo Roberto Heingartnerio atsiminimuose rašoma, kad tarpukario Kaune pobūviuose buvo šokama ir šokiai užsitęsdavo iki 1-2 val. nakties, o kartais svečiai skirstydavosi tik paryčiais“, – dalijasi autorė.
Taip pat knygoje rašoma, kad neturintys klausos ar nemokantys šokti visai nešokdavo. Pabrėžiama, kad buvo labai svarbu išlaikyti meninį lygi, viską apgalvoti iki menkiausių smulkmenų – visą programą atsakingai surežisuoti, parengti teminį interjerą ir dekoracijas.
Kadangi šokiai buvo svarbi pokylių programos dalis, įdomu, koks šokėjas buvo Prezidentas. I. Jakubavičienė pasakoja, kad A. Smetona buvo gana muzikalus, mėgo muziką, jaunystėje dainavo chore, mokėjo ir šokti, tačiau pokyliuose turėjo išlikti kuklus:
„Prezidentas oficialiuose pokyliuose turėjo garbę pradėti šokius, taip pat pašokdindavo diplomatų žmonas, tačiau, greičiausiai, jis buvo santūrus šokėjas, jo užimamos pareigos ir ramus būdas neleido jam pernelyg įsismarkauti šokių aikštelėje,“ – svarsto pašnekovė.
Anot istorikės, prezidentas su žmona apie pokylį palikdavo 24 val. ar 1 val., o jiems išvykus, dalyviai galėjo atsipalaiduoti ir audringiau pasiausti. „Tikrai žinoma, kad šokti labai mėgo Prezidento duktė Marija Valušienė, kuri puikiai sukdavosi ant parketo tėvams išvykus, ji mėgo pašokti su diplomatais“, – pasakoja I. Jakubavičienė.
Vaišės ir gėrimai – aukšto europietiško standarto
Knygoje „Ponios Smetonienės virtuvė“ yra rašoma:
„Sezono metu, kai visi sugrįžta iš atostogų, diplomatinio korpuso atstovai vidutiniškai tris kartus per savaitę kviečiami pietų, tris ar keturis kartus – pusryčių. O kur dar arbatėlės, operos, teatrai ir kiti kultūriniai renginiai“
Kaip sako I. Jakubavičienė, yra išlikę tik keletas Prezidento organizuotų pokylių meniu kortelių, iš kurių ir galima susidaryti įspūdį apie patiekalų ir gėrimų įvairovę:
„Pavyzdžiui 1940 m. gegužės 22 d. oficialių Prezidento organizuotų pietų meniu matome: Smidrų trintinė sriuba, žuvies apviras su vėžiniu padažu, medžiotojiškas viščiukas, kumpio maltinė ir salotos, sūriečiai (sūrio kroketai), vaniliniai ledai, vaisių mišrainė. Tačiau dažname pokylyje ypač 3 dešimtmetyje dominavo įvairūs šalti užkandžiai ir švediškas stalas, daug ir įvairių gėrimų, bei vakaro pabaigoje patiekiami desertai ir kava.“
Istorikė teigia, kad lietuvių vaišės sukeldavo įvairių svečių reakcijų, o apie tai galime perskaityti Lietuvoje rezidavusių diplomatų publikuotuose atsiminimuose:
„Pavyzdžiui amerikietis Robertas Heingartneris iš pradžių gana įtariai žiūrėjo į didelę alkoholinių gėrimų gausą ir ypač aktyvų tuometinio Ministro pirmininko Augustino Voldemaro raginimą išgerti. Žodžiu, balių būdavo daug, vieni praeidavo ramiai ir kultūringai, o kai kuriuos balius publika dar savaitę aptarinėdavo“, - dalijasi I. Jakubavičienė.
Kalbant apie diplomatų susitikimus pusryčiams, anot muziejininkės, oficialių meniu neteko matyti, tačiau pietų meniu buvo labai įvairus. „Šia tema domėjosi knygos „Ponios Smetonienės virtuvė“ bendraautorė Jolita Bernotenė, kuri ieškojo svarbiausių Kauno restoranų valgiaraščių. Deja, neturime „Metropolio“ restorano valgiaraščio, bet kai kur buvo paminėta, kad ten pateikdavo pagamintą „avino ragą”, „inkstus a la Blaviesčius“, „Bivšteksą“, jautienos kotletus, „roast beef“, „vienišką šnicelį“, „cariškų kotletų“ (kepti vištienos suktinukai džiūvėsėliuose). Tačiau oficialių pietų meniu buvo laikomasi protokolo ir čia dominavo prancūziška virtuvė“, – vardija pašnekovė.
Tiesa, tokie lietuvių susitikimai buvo „gana kuklūs“. I. Jakubavičienė pasakoja, kad „nors oficialias vakarienes sudarydavo 5, 6, 8, 10, 12, 14 ar net 17 patiekalų, tiekiamų vienas po kito, tačiau Nepriklausomos Lietuvos biudžetas neleido pernelyg puikuotis, todėl paprastai oficialūs pietūs apsiribodavo 5 ar 6 patiekalais. Įprastai buvo patiekiama šaltas užkandis, sriuba, žuvies ar daržovių patiekalas, mėsos patiekalas ir desertas.“
Knygos „Ponios Smetonienės virtuvė“ autorė pateikia ir knygoje minimą iškilmingų pietų meniu, kuris, anot jos, parodo, kad maisto kultūra Kaune buvo pakankamai aukšto europietiško standarto:
„Dvi sriubų rūšys: sultinys ir grietine baltinta sriuba. Prie to patiekiami Sherry, Madeina ir Portveinas; Karšti ar šalti užkandžiai, pvz. austrės, ikrai, paštetas ir Reino vynas; Mėsos kepsnys su bulvėmis ir padažu bei burgundiškas vynas; Daržovės su karštais priedais ir vunu Bordeux; laukinė paukštiena arba žvėriena su šampanu; Tortai, kremai, drebučiai; Pietų kraštų vaisiai, ledai; Kava su likeriu.“
Štai kalbant apie gėrimus, istorikė vardija šiuos: iš alkoholinių gėrimų patiekdavo krupniko, šermukšninės, šaltmėtinės, vyšninės ar konjako, prie patiekalų derindavo vyną, o taip pat pabaigoje būdavo kava.
Kokią politinę prasmę turėjo tokie dažni diplomatų susitikimai?
Anot I. Jakubavičienės, diplomatams susitikti buvo svarbu, nes tai buvo puikus būdas užmegzti ryšius:
„Neoficialiai pradėti pokalbiai vėliau galėjo rutuliotis iki oficialių tarpvalstybinių susitarimų arba suteikti vertingos slaptos informacijos, kuri oficialiai neskelbiama. O ir apskritai, tos slaptos diplomatijos visais laikas buvo ir bus. Taigi, įvairios arbatėlės ar kviestinės vakarienės buvo geras būdas pažinti tos šalies politinį elitą, pajusti šalies pulsą, visuomenės nuotaikas bei neoficialioje aplinkoje pakalbėti įvairiais klausimais, pasiklausyti kitų šalių diplomatų nuomonių, apskritai užmegzti tvirtesnius ryšius su rūpimų valstybių atstovais. Šiandien turėdami interneto ryšį mes daugybę informacijos gauname tiesiog keliais pelės spragtelėjimais, tuo tarpu prieš šimtą metų norint sužinoti reikėjo eiti ir ieškoti pažinčių, kalbėtis, bendrauti“, – pastebi pašnekovė.
