Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas (AT) veikti pradėjo 1990 m. kovą ir netrukus ėmėsi rengti svarbiausius Lietuvos valstybingumo atkūrimo dokumentus. Vienas jų – aukščiausias Lietuvos įstatymas – Konstitucija. Daugumą Seime anuomet sudarė dešinieji – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis.
Įžeidė Vytautą Landsbergį
Anuomet AT Juridiniame skyriuje dirbęs ir prie Kovo 11-osios akto sukūrimo prisidėjęs teisininkas, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius Vytautas Sinkevičius puikiai prisimena, kokie nesutarimai lydėjo dabartinės Konstitucijos kūrimą.
Pirmasis jų kilo 1991 m. pabaigoje AT sudarius parlamentinę komisiją, kuriai patiktas darbas sukurti Konstitucijos projektą. Jai paskirtas vadovauti Seimo narys Kęstutis Lapinskas, o ne AT pirmininkas Vytautas Landsbergis.
„Kai buvo svarstoma, kas vadovaus komisijai, tai buvo tam tikro atsainumo kviečiant V. Landsbergį į komisiją. Ir kai buvo svarstymas plenariniame posėdyje, kai kurie deputatai tiesiog labai nepagarbiai atsiliepė apie jo galimą dalyvavimą komisijoje, sakydami, kad, jeigu jūs tapsite pirmininku, tai mes jau žinome, kokia bus Konstitucija.
Nes buvo susidariusi nuomonė, kad V. Landsbergis labiau linkęs prie prezidentinio modelio. V. Landsbergis tiesiog buvo įžeistas per posėdį ir jis atsisakė ne tik pirmininku būti, o apskritai įeiti į komisijos sudėtį ir dalyvauti komisijos veikloje, rengiant Konstitucijos projektą“, – tv3.lt pasakojo V. Sinkevičius.
Kaip užgimė dvi Konstitucijos
Antrasis reikšmingas nesutarimas kilo dėl pačios Konstitucijos nuostatų. Kaip prisimena V. Sinkevičius, 1992 m. Konstitucijos rengėjų nuomonė suskaldė juos į dvi grupes. Štai K. Lapinsko vadovaujama parlamentinė grupė laikėsi nuomonės, jog Konstitucijoje reikia įtvirtinti, kad Lietuva yra parlamentinė respublika, kur parlamentas – visagalis, o prezidento vaidmuo – simbolinis.
„Bet keli tos komisijos nariai – Egidijus Jarašiūnas, Zita Šličytė ir Narcizas Rasimavičius – pateikė alternatyvas kai kuriems skirsniams projekto, kurį parengė komisija. Bet komisija tas alternatyvas atmetė, visiškai nesutiko su jomis.
Tai tada 1992 m. gegužę atsirado alternatyvus Konstitucijos projektas, kurį parengė tie patys trys žmonės ir jis vadinosi Sąjūdžio komisijos „Už demokratinę Lietuvą“ projektas“, – prisiminė V. Sinkevičius.
Ir taip užgimė du alternatyvūs Konstitucijos projektai, kuriuose iš esmės skyrėsi įvairios nuostatos nuo Seimo narių skaičiaus iki prezidento galių.
„Pavyzdžiui, dėl to, iš kiek narių turi susidėti Seimas. Tarkim, komisija sako, kad turi būti 140 narių, o Seimas kas dveji metai atnaujinamas. Kitaip tariant, rotacija. Alternatyva: Seimas – 120 narių, atnaujinimo nėra. <...>
Kas tvirtina Vyriausybės sudėtį? Komisija: Vyriausybės sudėtį tvirtina Seimas. Alternatyva: Vyriausybės sudėtį tvirtina prezidentas. Kas vadovauja Vyriausybei? Komisija: Vyriausybei vadovauja ministras pirmininkas. Alternatyva: prezidentas turi teisę dalyvauti Vyriausybės posėdžiuose ir jiems pirmininkauti.
Kada ministras pirmininkas atsistatydina? Komisija: kai nepasitikėjimą pareiškia Seimas. Alternatyva: prezidentas bet kada gali vienas, vienasmeniškai atleisti ministrą pirmininką be Seimo sutikimo, visa Vyriausybė atsistatydina“, – projektų skirtumus vardijo V. Sinkevičius.
Rinkimus nulėmė burtai
Galiausiai, parlamentarams nerandant bendro sutarimo, o tautai referendume nesutikus prezidentui suteikti daugiau galių, AT kilo tai, ką V. Sinkevičius vadina parlamentine rezistencija.
„AT skilo į dvi maždaug vienodo dydžio grupes ir posėdžiavo skirtingose salėse – viena Kovo 11-osios salėje, kur paprastai plenariniai posėdžiai vykdavo, o kita – tuometinio AT prezidiumo salėje.
Dalis deputatų vaikščiojo iš vienos salės į kitą, griovė kvorumą. Ir iš esmės AT negalėjo priimti jokių esminių sprendimų. Ta rezistencija truko mėnesį, gal ilgiau net. Ir štai tada, 1992 m. birželį pradėjo formuotis pozicija, kad tą politinę konfrontaciją gali pašalinti tik pirmalaikiai rinkimai“, – prisiminė profesorius.
Tačiau tuomet Seimo nariams iškilo dilema dėl rinkimų datos. Pavyko rasti sutarimą, kad pirmalaikiai rinkimai turėtų vykti kažkada tarp rugsėjo ir lapkričio, tačiau kilo ginčų dėl tikslesnės datos.
„Dešinieji, kurie tuo metu buvo valdžioje, norėjo, kad rinkimai vyktų kuo greičiau, nes ekonominė padėtis buvo labai prasta ir prastėjo. Žmonėms tikrai buvo sunkios gyvenimo sąlygos, žmonių nepasitenkinimas augo. Ir jie norėjo, kad kuo greičiau būtų rinkimai. Kairieji priešingai – norėjo, kad rinkimai vyktų kuo vėliau, kad visuomenės būtų labiau nepatenkinta. Ir tikėjosi taip laimėti rinkimus“, – pasakojo V. Sinkevičius.
Rinkimai įvyko spalio 25-ąją, tačiau tai buvo pasiekta ne bendru ir logišku sutarimu, o, kaip pasakoja V. Sinkevičius, metus monetą.
„Po ilgų diskusijų, rengiant Rinkimų įstatymą, buvo dvi datos pasirinktos, kada bus rinkimai – spalio 18 d. arba spalio 25 d. Bet paskui, praėjus savaitei, kairieji susizgribo, pastebėjo, kad spalio 18 d. yra Vytauto Landsbergio gimimo diena. Tai jie sako, bus blogai, jeigu per gimimo dieną bus rinkimai. Tai padės dešiniesiems laimėti. Dešinieji sako, bet jau buvome sutarę, kad lygtai. Tada teko mesti burtus netgi.
Tai ką mesti? Monetą? Savų pinigų nėra, rusiškos monetos nemesi. O tuo metu buvo vagnorkės – popieriukai, jų irgi neišmesi. Tai vienas deputatas susiranda vokiečių pfeningą, man atrodo, 50 pfeningių. Dabar kas mes tą monetą? Vieni kitus įtarinėja, buvo labai didelis nepasitikėjimas tarp tų dviejų grupių. Tai ėjo pro šalį AT apsaugos darbuotojas. Jam sako – imk monetą ir mesk. Jis nesupranta, numetė. Iškrito ta pusė, kad rinkimai vis tik bus spalio 25 dieną“, – juokingą parlamentarų sprendimo būdą prisiminė V. Sinkevičius.
Iš dviejų projektų sulipdė vieną
Taigi nuspręsta, kad rinkimai vyks 1992 m. spalio 25 dieną. Kartu su jais referendume tauta turėjo spręsti, ar pritarti pasiūlytam Konstitucijos variantui, tačiau dar rugsėjo pabaigoje parlamentarai neturėjo Konstitucijos projekto, tik du projektus, dėl kurių riejosi.
Tuomet, kaip pamena V. Sinkevičius, visų AT frakcijų seniūnai Juridinio skyriaus vadovo Juozo Žylio ir jo pavaduotojo V. Sinkevičiaus paprašė pagalbos – per savaitę iš dviejų projektų padaryti vieną, kuris tiktų abiem pusėms.
„Nes prieš tai deputatų grupės nesikalbėjo. Kiekviena iš jų aklai gynė savo projektą, kaip geriausią, į jokius kompromisus nesileido“, – sakė V. Sinkevičius.
Iki 1992 m. spalio 3-osios J. Žilys ir V. Sinkevičius darbavosi iš dviejų Konstitucijos projektų bandydami sukurti vieną.
„Parengėme vieną kompromisinį variantą, paimdami dalį iš vieno varianto, dalį iš kito, klijuodami, taisydami, keisdami vietas. Kompiuterių nebuvo, tai ką – žirklės, klijai, šratinukai. Žodžiu, karpėme, klijavome, dėliojome, kaip mums atrodė.
Nes mes gerai žinojome ir K. Lapinsko komisijos poziciją, ir alternatyvios grupės poziciją. Žinojome, kas labiausiai kliūva, visa kita. Ieškojome, bandėme daryti kompromisinius sprendimus, rasti kompromisines formuluotes, kad jos daugmaž būtų tokios, kad prie to projekto jau abi pusės galėtų susėsti, derėtis, jį šlifuoti“, – prisiminė V. Sinkevičius.
Galiausiai spalio 3-ąją kompromisinis projektas išvydo dienos šviesą ir buvo įteiktas frakcijų vadovams. Šie, kartu ir V. Landsbergis, anot V. Sinkevičiaus, buvo patenkinti ir pradėjo projekto šlifavimo darbus.
„Nuo spalio 3 d. savaime, be jokių įforminimų susiformavo taip vadinama projekto derinimo grupė. Į ją jau įsijungė ir Vytautas Landsbergis, jis jai ir vadovavo, na, kaip autoritetas, kaip AT pirmininkas. Buvo noras surasti kompromisą. Jo vaidmuo buvo labai telkiantis, reikšmingas, labai svarbus, pozityvus.
Iki spalio 12 d. nakties, jau naktį į spalio 13 d., derinimo grupė apie 1.30 val. nakties baigė darbą. Mes išmėtėme su J. Žiliu apie 2.30 val. nakties tą kompromisinį variantą į deputatų dėžutes. Tai tas kompromisinis variantas mažai kuo keitėsi per 10 dienų nuo to, ką mes padarėme J. Žiliu. Jis buvo šlifuojamas, tobulinamas, tikslinamas. Bet esmė, karkasas, kurį padarėme, jis išliko“, – pasakojo V. Sinkevičius.
Tuomet 1992 m. spalio 13 dieną AT deputatai balsavo dėl Konstitucijos projekto ir jam pritarė. Po mažiau nei poros savaičių tauta jį palaimino referendume.
Vis tik juokingiausia V. Sinkevičiui atrodo tai, kaip abiejų Konstitucijos kūrimo grupių vadovai vėliau įvertino jo ir J. Žilio parengtą galutinį Konstitucijos projektą.
„Esu užsirašęs tokius dalykus, kad, kai sutikome K. Lapinską, tai jis mus su J. Žiliu užsipuolė. Sako, tai ką, pasidavėte tėtušiui, kiek jums už tai sumokėjo? Nes jis pamatė, kad sustiprėjo prezidento įgaliojimai.
O E. Jarašiūnas, kuris atstovavo tam alternatyviam projektui, stipraus prezidento pozicijai, sako mums, tai ką, palikote beveik viską, kaip buvo, vėl parlamentas visagalis? Tai mes supratome, kad čia taktinė, politinė kova, daugiau aplinkai skirta. Mes supratome, kad gali visai neblogai pavyko mums tas kompromisas“, – juokėsi V. Sinkevičius.
