Tačiau apie viską nuo pradžių. Tuo metu, kai Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys platina fotografijas apie savo ekskursijas po rajonų ligonines, kur „stebisi“ grožiu ir paslaugomis, pasakoja apie „kabinetuose užrakintą įrangą“, tuo tarpu realių darbų naujoms grėsmės suvaldyti nėra ir nenusimato. Ministras net neįsivaizduoja, kad karo grėsmės atveju didelė dalis įstaigų iš viso nebegalėtų paslaugų suteikti, nes ten į budėjimus važinėjantys ir keliuose darbuose dirbantys medikai liktų vienoje, kurioje nors įstaigoje. Regioninis koordinavimas, buvęs COVID pandemijos metu, yra sunaikintas.
Lietuvai išgyvenus COVID-19 pandemiją buvo aiškiai suprasta, kad nugyventa infekcinių ligų gydymo infrastruktūra yra per maža, neatitinkanti laikmečio aktualijų, pandeminių grėsmių ir kt. Jos stygius nulėmė tai, jog infekcinių ligonių gydymui teko pasitelkti kitų ligų gydymui skirtus skyrius, o dalis paslaugų pacientams tapo sunkiai prieinamos. Atrodytų ar gali būti aiškesnė pamoka? Suplanuoti infekcinių ligų klasteriai, skirti pinigai. Du metai delsimo, tampymosi ir t.t. Ligoninės jau galėjo būti pastatytos ir įrengtos. Ar yra bent viena? Ne. Bet yra ekskursijos su rankų pagrąžymais ir „žinutėmis“ rajonams.
Tačiau dar praėjusių metų vasarį visą pasaulį sukrėtė nauja grėsmė. Rusija užpuolė Ukrainą ir jos pradėtas karas tęsiasi iki šiol. Karo akivaizdoje visiems tapo akivaizdu, kad turime padėti Ukrainai ginklais, pinigais, parama bėgantiems nuo karo, diplomatinėmis pastangomis dėl narystės ES ir t.t. Tapo akivaizdu, kad modernia karine įranga turime apsirūpinti patys, kad daugiau lėšų turi būti skirta krašto apsaugai, priešintis užpuolikams nusiteikusios visuomenės auginimui ir telkimui. Buvo skirta daugiau pinigų Lietuvos šaulių sąjungai ir t.t.
Viskas šiose srityse lyg ir rodo, kad ten, kur kalbama ne apie sveikatos klausimus, vyksta tai, kas ir turėtų vykti.
Tačiau po šio ekskurso grįžkime prie sveikatos. Užpulta Ukraina turėjo ir tebeturi karo mediciną. Turi karo ligonines, kuriose teikiama pagalba sužeistiems kariams. Jie žino, kas yra karo medicina ir ko jai reikia. Žino kuo skiriasi civilinė sveikatos sistema, nuo karinės. O kaip yra Lietuvoje? O Lietuvoje yra liūdesys. Mes karo ligoninių neturime. Jei Lietuva būtų užpulta ir reikėtų gintis, tai medicininė pagalba kariams ir nukentėjusiems civiliams būtų teikiama tose pačiose mums jau žinomose civilinėse ligoninėse. Realybėje turbūt būtų taip, kad civiliams vietos ten nelabai liktų.
O ir sužeistiesiems pagalbą suteikti būtų labai sudėtinga, nes civilinės ligoninės yra pasirengusios tiek medikų kompetencijos prasme, tiek įranga, tiek vaistais ar instrumentais, teikti paslaugas, kurias lengva nuspėti ir suplanuoti. Pvz., chirurginių instrumentų rinkinių rasite tiek, kiek jų reikia planiniam darbui ir dar šiek tiek atsargos. Vėliau jie sterilizuojami ir naudojami kitą dieną. Karo atveju, ar net ir masinės nelaimės atveju, jų sterilizuoti nebūtų laiko...
Ar parengti mūsų medikai teikti tokią pagalbą? Ne, o ir niekas jų tokiems dalykams rengti nematė reikalo, nes visi galvojome, kad gyvensime taikoje ir tokių įgūdžių jau niekam neprireiks. Nepriklausomybės aušroje, kuomet siautėjo organizuotas nusikalstamumas, chirurgai dar susidurdavo su šautinėmis, sprogimų sukeltomis žaizdomis. Dabar tai tapo egzotika. O būtent šautinės, plėštinės, skeveldrų sukeltos žaizdos, kontūzija po sprogimų, sudėtingos traumos kuomet žmonės prispaudžiami po sugriuvusiomis konstrukcijomis, nudegimai ir pan. būtų labai dažni.
Jau nekalbu apie medicinos įstaigų infrastruktūros pritaikymą perkelti pacientus į saugias vietas jei teiktų tą daryti, įsirengiant rūsiuose elektros įvadus, turint autonominį vandens, elektros teikimą, nes Ukrainos pavyzdys rodo, jog Ukrainą užpuolusiems išsigimėliams jokios konvencijos ar įstatymai negalioja, taikiniais tampa ir sveikatos įstaigos.
Klausimus apie tai ar rengiamės ir pritaikome sveikatos sistemą tokioms grėsmėms uždaviau ne kartą. Ir Sveikatos reikalų komitete, ir viešuose komentaruose, kuomet klausiau ar planuojant sveikatos reformą į jas kaip nors atsižvelgiama. Ir buvo linguojama galvomis, esą atsipalaiduokite, apie viską pagalvota ir viskas įvertinta.
Tai dabar trumpas reziumė kas padaryta.
Paprastai tariant – beveik nieko. Praėjo jau daugiau kaip metai nuo intensyvaus rusijos puolimo Ukrainoje. Mūsų Vyriausybė ir Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybė nieko nepadarė, kad Lietuvos sveikatos sistema būtų pasirengusi grėsmėms.
Tai, kad įstaigos buvo apklaustos ko reikėtų, manau nereikėtų vertinti kaip nuveikto darbo. Pačios sveikatos priežiūros įstaigos rimtai vertino ko reikėtų, sudarė sąrašus, suplanavo darbus. Bet... Paklaustas ar skyrė pinigų įstaigoms, A. Dulkys pasakė, kad ne, nes esą jos pačios nežino ko ir kiek reikia. Tai ir negavo nė euro. Vadinasi iki šiol nėra įsigyta ne tik būtina įranga, medicinos priemonės, tačiau ir neįgyvendinti inžineriniai sprendimai, neapmokyti gydytojai. Nieko nėra atlikta. Realybė tokia, kad eilinis šaulys geriau mokėtų teikti taktinės medicinos pirmą pagalbą, nei to nemokyti didžioji dalis medikų.
Krašto apsaugai skiriame tikrai didelius pinigus. Tačiau nei pėstininkių šarvuotos mašinos, nei nauji sraigtasparniai, nei kita moderni karinė įranga sužeistam kariui pagalbos nesuteiks. O jei nėra vilties, kad sužeistas gausi pagalbą ir būsi gydomas, tai ir su motyvacija kautis gali kilti problemų. Visos šalys į šias grėsmes žiūri rimtai. Mūsų „strategas“ važinėja po rajonų ligonines ir seka pasakas, nors turėtų sėdėti kartu su Krašto apsaugos ministru ir pasitekęs specialistus planuoti kas ir kaip turi būti padaryta sveikatos sistemoje.
Dar iki COVID pandemijos teko lankytis JAV, kur buvo pristatytos pacientų, išteklių valdymo masinių nelaimių metu (taip pat ir teroristinių išpuolių) sistemos. Jų elementai buvo atsiradę ir Lietuvoje. Kur jie dabar? Dabar jau ir mūsų šalyje dirbantys skubios medicinos pagalbos entuziastai turi sprendimus kaip stebėti ir valdyti medicinos pajėgas, pacientų srautus. Ar su jais kas nors kalbasi? O ir ar žinote, kad iki šiol nėra iki galo išspręstos net ir ryšio problemos.
Iki COVID visa Sveikatos apsaugos ministerijos delegacija lankėsi Izraelyje, kur buvo detaliai supažindinti su infrastruktūros pritaikymu grėsmėms ir situacijų valdymu. Kas iš to šiandien yra įgyvendinta? Nieko.
Kas turėjo būti padaryta? Tik prasidėjus karo veiksmams Ukrainoje turėjo būti suburta nuolat veikianti Sveikatos apsaugos ministerijos ir Krašto apsaugos ministerijos, Karo medicinos tarnybos ir civilinės medicinos pagrindinių institucijų vadovų bei specialistų koordinacinė grupė, kuri jau turėjo būti ne tik parengusi detalų planą kaip valdyti anksčiau įvardintas grėsmes, suplanuoti pinigus, bet jau ir būti pristačiusi visuomenei progresą to, kas yra padaryta ir kada bus padaryti likę darbai. Jau turėjo būti nupirktos reikiamos priemonės ligoninėms. Jau turėjo būti apmokyti medikai. Medicinos rezervo sandėliai iš Baltarusijos pasienio turėjo būti patraukti į šalies gilumą. Įdiegta nauja, autonomiška, saugi ryšio sistema. Įsigytas papildomas reikiamas transportas ir t.t.
Buvome siūlę surengti bendrą Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto bei Sveikatos reikalų komiteto posėdį šiais klausimais. Pažadėjo komitetų vadovai, pakalbėjo ir nieko nepadarė. Nei bendrų posėdžių, nei nepatogių klausimų, nei sprendimų.
