Viktorija pasakojo, kad labiausiai į užmiestį ją patraukė gamta. Anot jos, ilgainiui gyvenant mieste tapo sunku atrasti balansą tarp ramybės ir aktyvaus gyvenimo mieste.
Gyvena ten, kur gera
Prieš įsikraustant į Vilniaus rajoną, moteris pasakojo, jog 20 metų praleido Vilniaus mieste. Ten ji dirbo įvairius darbus, spėjo pasibaigti studijas bei išsimėginti save įvairiausiose profesinėse srityse.
Tačiau nors tuo laiku moteris mėgavosi gyvenimu sostinėje, tačiau jautė, kad šiame mieste amžinai negyvens. Ji pridūrė, kad prie to prisidėjo ir jos asmeninė gyvenimo filosofija, mat moteris renkasi gyventi tik ten, kur jaučiasi gerai.
„Mieste gyvenau ilgą gyvenimą: iš pradžių buvau studentė, tada dirbau su renginiais, tapau vestuvių planuotoja, atidariau savo vestuvinių suknelių parduotuvę, atidariau ne vieną internetinę svetainę, tapau vyro vadybininke ir dar vaikus pagimdžiau. Tai įvairiausių tų veiklų buvo.
Bet niekada neįsivaizdavau, kad ten ir liksiu. Visada taip laikinai visur gyvenu, tai tas pastovumas atrodė neįsivaizduojamas. Tai pabuvau mieste, dabar galbūt čia kelis metus.
Tai ir nežinau, kur paskui atsirasiu: ar Niujorke, ar dar didesniame kaime, ar Afrikoje kažkur. Aš labai mėgstu gyvenimo viražus ir visada įdomu, kur gyvenimas mane nuves“, – apie gyvenimą mieste pasakojo moteris.
Taip pat, nepaisant to, kad seniau gyveno Vilniaus senamiestyje, Viktorija visuomet turėjo stiprų ryšį su gamta. Jos ji ieškojo ir būdama mieste, tačiau atrasti savo ramybės oazę pavykdavo ne visuomet.
Dėl to vis dažniau Viktorija patraukdavo į užmiestį, į mišką, kad galėtų pailsėti, atsitraukti nuo miesto. Šio malonumo norėjosi vis dažniau ir dažniau, tad laikas gamtoje ir gyvenimas mieste tapo nebesuderinamu:
„Visą laiką gamtoje leidome labai daug laiko ir man labai patiko būti ten. Tiesą pasakius, tai net nebūtinai kaime, galėjau būti ir mieste, tačiau patys žinote, kad mieste tos gamtos mažiau.
Paskui pasidarė toks ryškus kontrastas, kad norėjosi gyventi ne penkias dienas mieste, o dvi gamtoje, o atvirkščiai – penkias gamtoje ir dvi mieste. Tai taip ir atsitiko. Panašiai dabar ir yra, kad porai dienų reikia į miestą nuvažiuoti, bet šiaip mes leidžiame laiką čia.“
Pasakodama apie savo naujuosius namus, Viktorija akcentavo, kad tai nėra kaimas. Pasak jos, kartu su šeima jie labiau ieškojo gamtos, vienkiemio, o ne kaimo.
Dėl to ji savo namus vadina „sodyba“, kuri yra tapusi jos ir šeimos narių ramybės oaze. Viktorija džiaugėsi, kad pagaliau turi galimybę atsitraukti nuo nuolatinio skubėjimo ir žmonių, be kurių Vilnius – neįsivaizduojamas:
„O pas mus, kur dabar gyvename, iš tiesų tai nėra tas tikrasis kaimas. Labiau vienkiemis, sodyba. Tai čia priklauso, kaip traktuosi tą kaimą. Bet labai gerai atsimenu, kaip norėjome pabėgti nuo miesto, nuo triukšmo, nuo žmonių.“
Užtruko laiko susiruošti
Nors šeima labai norėjo persikelti gyventi iš miesto į ramesnę vietą, tačiau Viktorija kalbėjo, jos tai nebuvo lengva užduotis. Ji tikino, kad tuo metu kilo sunkumų ieškant sodybos.
Visa tai nugulė ant jos ir vyro Tado pečių. Šeima svarstė, kaip geriau pasielgus, ir manė, kad nuomotis sodybą jiems būtų buvusi pati geriausia išeitis:
„Iš tiesų, paplanuoti teko. Nors norėti – norėjome, tačiau susiruošti ir išsikelti užtruko laiko. Tai tų nuosavų namų nuomai nelabai yra, o pirkti nelabai norėjosi.
Žinote, Vilniuje užsimanei ir išsinuomojai butą. O pirkti sodybą – tai jau visai kita atsakomybė. Juk neaišku, kaip tau ten bus, ar patiks ten, gal atsibos važinėti, gal netiks aplinka, o ir šiaip – turi visiems šeimos nariams patikti. Visada mėgstu pasilikti galimybę kažką pakeisti.“
Visgi, likimas sudėstė visiškai kitokį scenarijų. Pasitaikius šauniam sodybos variantui, šeima ryžosi įsigyti naujus namus ir pasinaudoti suteiktu šansu.
Viktorija pridūrė, kad nors sodybos ieškojimas ir truko ilgai, tačiau jis atsipirko, nes jie išlaukė savojo varianto. Ji tikino, kad šioji sodyba ir buvo tai, ko visa šeima norėjo.
„Tai kaip ir norėjome to visą laiką, bet gavosi taip, kad pasitaikė patogi aplinka ir gavome įsigyti sodybą. Mes ja pasinaudojome. Bet tai įvyko po daug daug metų bandymų, ieškojimų, tai buvo sudėtinga. Tad mums pasisekė, bet mes to ir labai norėjome“, – procesu dalijosi pašnekovė.
Paklausta, kas tuomet jos gyvenime pasikeitė, Viktorija juokaudama atsakė: „Viskas“. Tačiau rimtėjusi pridūrė, kad toks išsikėlimas iš tiesų atnešė į jos gyvenimą daug pokyčių:
„Gyvenimas tikrai pasikeitė. Viskas tapo ramiau, paprasčiau. Tas gyvenimas gamtoje visai kitoks. Sunku net palyginti su miestu, su buto gyvenimu.
Anksčiau visuomet ir gyvendavau butuose ir nežinau, koks tas gyvenimas yra, pavyzdžiui, kotedžuose. Dėl to mačiau labai aiškų skirtumą ir pokytį.“
„Vieni privalumai“
Viktorija pasakojo, jog būdama sodyboje ir gamtoje ji aplink save mato vien tik pliusus. Ją supanti gamta moterį džiugina ir Viktorija neggali atsidžiaugti sprendimu išsikraustyti.
Ji kalbėjo, kad kasdien galėdama džiaugtis ją supančia žaluma jaučia harmoniją. Taip pat ji turi galimybę pilnai realizuoti savo profesiją ir sodyboje turi pirtį.
„Vieni privalumai – tai, kad visą laiką gali būti gamtoje, gali išeiti į kiemą. Taip pat aš esu pirtininkė, tai galima ir savo pirtelę turėti. Anksčiau visuomet ją nuomodavausi arba važiuodavau pas draugus, tai man labai pasisekė, kad čia pirtį turiu.
Man pasisekė, kad ryte galima išeiti į gražią gražią gamtą, o mieste, tai gal tu ir išeini į gražų senamiestį, bet ten važinėja mašinos, veikia šviesoforai ir vaikšto žmonės.
Tai dabar prie tos ramybės pripratome, labiau pastebime, kai ją kažkas sudrumsčia, bet iš tiesų, ir vaikai gali žaisti, ir patys galime sau gyventi ramų gyvenimo būdą: pasportuoti, padrybsoti“, – džiaugėsi Viktorija.
Ji šyptelėjo ir papasakojo, kad netgi dirbdama gali džiaugtis gamta. Pasak jos, tai didelė prabanga ir džiaugsmas: „Dabar galiu dirbti, degintis, galiu ir nueiti į šiltnamį, agurką suvalgyti.“
Tiesa, ji atskleidė, jog tai – vasaros džiaugsmai. Gūdžios žiemos metu šeimai tenka patiems pasirūpinti namų jaukumu ir šiluma. Kadangi šilumos gavimui yra naudojama kūrenama krosnis, tai reikia prisinešti malkų.
Tačiau Viktorija nieko blogo tame nemato. Ji atskleidė, kad net ir šiame procese ji atranda džiaugsmo ir ramybės: „Žiemą viskas kitaip. Ji būna ilga ir labai tamsi, bet man irgi patinka. Tiesa, iššūkių daugiau, reikia nešti malkas, kūrenti, kad būtų šilta, bet man labai patinka.“
Vargina kelionės automobiliu
Kaip ir dauguma į vienkiemius išsikėlę gyventi žmonės, Viktorija pabrėžė esminį trūkumą – atstumą. Jis nuo sodybos iki Vilniaus miesto yra apie 40 kilometrų.
Nors šeima ir tikėjosi tokio iššūkio, tačiau pridėjo, kad pareigybėmis vežti vaikus į mokyklą ar vykti į miestą susitvarkyti tam tikrus reikalus dalijasi tarpusavyje:
„Mes jo tikėjomės, bet vis tiek nesikraustėme kažkur į Molėtus, Ignaliną, norėjome arčiau, nes vis yra reikalų tai į centrą, tai į oro uostą nuvažiuoti. Matote, mes čia gyvename, bet ir miesto gyvenimą gyvename tuo pačiu. Vežiojame vaikus į mokyklą ir nors tuo ir dalijamės su vyru, bet vis tiek tai užtrunka.
Tiesa, Vilniuje irgi bent dvidešimt minučių iki darželio ar mokyklos reikia pavažiuoti. Beveik tas pats gaunasi. Na, gal kažkiek daugiau. Tai atstumas su metais pasijaučia, ypač kadangi mes aktyvūs. Bet ilgainiui netgi tie minusai tampa pliusais. Tai būna, kad ir į Vilnių išvažiuoju kelioms dienoms, ten pasibūnu: ar renginius darau, ar kitokių veiklų yra. Bet visąlaik džiaugiuosi, kad galiu grįžti į kaimą“, – atviravo pašnekovė.
O štai pradėjus kalbėtis apie tai, ko Viktorija pasiilgsta iš to laiko, kai gyveno mieste, ji atsako paprastai – greitų susibėgimų mieste. Moteris papasakojo, kad anksčiau mėgdavo su draugėmis taip spontaniškai kažkur išeiti, pailsėti, pasibūti kartu,
Dabar jai tenka planuoti susisitikimus, važiuoti naktimis namo arba likti nakvoti Vilniuje. Tačiau netgi ir tame Viktorija įžvelgė privalumų tikindama, kad retesni išėjimai į miestą padeda jai kokybiškiau pailsėti:
„Pasiilgstu nebent to spontaniško išbėgimo į miestą. Žinote, kur draugės parašo, kad štai einame ten ir ten pasėdėti, į galeriją ar į kiną. Ir štai jau tu po valandos susitinki. Čia jau taip neišeina. Turime vieną mašiną, tai jeigu vienas išvažiavęs, tai niekur nebeišvažiuosi, o jeigu gali, tai turi planuotis likti nakčiai arba važiuoti naktį atgal į sodybą.
Tačiau tai yra malonus apribojimas. Jis tave labai apramina ir tas yra smagu, nes jeigu kažkur išeini, tai vėliau miegoti nueini. Tas mane pristabdo nuo ėjimo visur, kur tik galiu, tai labai gerai kartais taip.“
