Operos solistas Igor Bakan – laisvai samdomas operos solistas iš Klaipėdos. Prieš koronavirusą jo gyvenimas buvo kupinas kelionių ir atradimų – jis vykdavo vaidinti į tą šalį, į kurią pakviesdavo.
„Dažniausiai mėnesį ar du pabūdavau Lietuvoje, o tada vėl į kelią, kol du ar tris mėnesius vyksta spektaklio pastatymus“, – pasakoja jis.
Operos solistas ne tik vadindavo spektakliuose, bet ir rengdavo solinius koncertus, o Rusijoje išleido net ir savo CD, kuris, deja, bet Lietuvos taip ir nepasiekė.
Solisto darbo privalumai
I. Bakan patinka suteikti žmonėms emocijas ir matyti kaip jie reaguoja į jo kuriamus personažus ar atliekamas arijas.
„Per solinius koncertus ypač akivaizdžiai matosi žmonių emocijos. Man patinka persikūnyti į kitas roles, nes gyvenime negali būti karaliumi. Man patinka kurti istoriją. Deja, dabar operos statomos šiuolaikiškesnės, todėl gaila, kad lieka mažiau istorinių vertybių. Labai faina, kai gali apsivilkti 16 amžiaus kostiumais, nes taip gali pažinti ir istoriją.
Sukurti rolę ir sukurti emociją bei parduoti ją taip, kad suprastų publika nėra lengva. Jeigu kažką nužudai scenoje, o vėliau krenti verkti ant jo kūno ir pamatai, kad visa salė verkia kartu, reiškia pavyko perduoti emocijas ir tai labai smagu. Mes ne tik dėl atlyginimo dirbam. Plojimai gale parodo publikos šilumą ir jie taip pasako patiko jiems, ar ne. Kartais sudainavęs tik 10 minučių, gauni daugiau aplodismentų nei kitos svarbesnės rolės“, – sako operos solistas.
Jis priduria, kad žmonės dažnai nuvertina dainininkų darbą ir laiko jį nepaprastai lengvu.
„Kažkodėl visi mano, kad dainininkas gali visiškai nedainuoti ir viskas gerai bus. Balsas yra raumuo, kuris lavinasi vien tik kalbant. Aš kalbu labai aukštu balsu, todėl žmonės galvoja, kad aš esu tenoras, bet iš tikrųjų esu baritonas. Mano dainavimo balsas kitoks nei kalbėjimo. Kaip ir sportininkams, taip ir dainininkams reikia sušildyti raumenis.
Geriausias variantas yra dainuoti kiekvieną dieną, bet ne visada išeina. Anksčiau jeigu nedalyvaudavau spektaklyje, tai ruošdavausi kitam spektakliui. Atsiųsdavo kontraktą, kur nurodyta, kokia rolė bus. Kaip pasiruoši, jiems nesvarbu, todėl turi ruoštis tik savo jėgomis. Kiek užtruksi, priklauso tik nuo savęs. Deja, aš nesu per daug išsilavinęs muzikaliai, mano solfedžio lygis nėra pats aukščiausias, todėl man mokantis reikia pianisto“, – pasakoja jis.
Viską pakeitė koronavirusas
2019 metų žiemą prasidėjusi koronaviruso situacija, didžiausią įtampą pasiekė kovo mėnesį. Tuo metu I. Bakan buvo Vienoje, Austrijoje, ir ruošėsi operos premjerai.
„Buvo beveik paruošta opera, turėjome jau po kelių dienų keliauti repetuoti į sceną, o po pusantros savaitės turėjo įvykti ir premjera. Vieną dieną atvažiuoja operos teatro direktorius ir sako, kad tokia situacija susidarė, mes stengsimės laukti ir pasižiūrėti galbūt leis žmonėms su kaukėmis sėdėti spektakliuose. Visgi, po kelių dienų jis atvažiavo ir pasakė, kad geriau mums krautis daiktus ir važiuoti namo, nes užstrigti svetimoje šalyje būtų brangu ir sunku“, – pasakoja jis.
Grįžęs į Lietuvą I. Bakan ieškojo galimybių dirbti Lietuvos teatruose. Pasirinkimai buvo trys: Kauno muzikinis teatras, Klaipėdos muzikinis teatras ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.
„Kauno muzikinis teatras iškart atkrito, nes jie ruošia ne operas, o operetes. Man liko tik Klaipėdos muzikinis teatras, kuris šiek tiek operų ruošia, nors dabar labiau mėgsta baletą, ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.
Grįžęs į Lietuvą buvau saviizoliacijoje, bandžiau apmąstyti, kaip gyventi toliau, nes juk pinigai turi savybę baiginėtis. Pabandžiau nuvykti į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, bet jie tik padėkojo už mano pabandymą. Klaipėdos muzikiniame teatre ėjau į perklausą, nors visi žinojo, kaip aš dainuoju. Nuėjau į perklausą, bet daugiau jokių žinių ir nesulaukiau“, – apgailestauja jis.
Operos solistas suprato, kad negali sėdėti rankų sudėjęs ir laukti, kol viskas pasikeis, todėl jis nusprendė įsidarbinti prekybos centre.
„Galiu pasakyti tiek, kad daugiau pagarbos iš kolegų sulaukiu prekybcentryje nei Lietuvoje besirengdamas spektakliui. Užsienyje su manim elgiasi geriau nei Lietuvoje“, – sako jis.
Tenkina stabilumas
I. Bakan atvirauja, kad uždirbant 1500 eurų už vieną spektaklį, staiga atsidurti vietoje, kur per visą mėnesį uždirbi vos 500 eurų, nebuvo lengva.
„Iš pradžių galvojau, ką pamanys žmonės, nes aš esu kilęs iš Klaipėdos, čia koncertuodavau, tad ir žmonės mane žino. Bet vėliau pagalvojau, o kodėl ne. Lietuvoje juk ir valytojai dirba su raudonais diplomais ir mokėdami užsienio kalbas. Tiesiog atsisėdau į kasą ir man „dzin“. Svarbiausia nebijoti“, – sako jis.
Vyras kasoje aptarnavo ir savo dėstytojus. Jis sako, kad šie supranta susidariusią situaciją, todėl reaguoja ramiai, tik paklausia, kada gi vėl bus galimą jį išgirsti dainuojant.
„Aš dabar bažnyčioje giedu, tad visus ten ir kviečiu manęs paklausyti. Dainavimo aš neužmečiau, dainuoju toliau, tik operas pakeitė sakrali muzika ir tiek. O vėliau žiūrėsime“, – optimizmo nepraranda operos solistas, kuris turi dar vieną paslėptą talentą – fotografiją, o jo darbus galima išvysti puslapyje „Igor Bakan Photography“.
Tiesa, spalio pradžioje I. Bakan turėjo galimybę išvažiuoti į užsienį ir pasirodyti scenoje, tačiau nusprendė nerizikuoti:
„Situacija tokia, kad nusprendžiau nerizikuoti ir nemesti darbo. Aišku, už vieną projektą gaučiau daugiau pinigų, tačiau dabar aš turiu stabilumą – kas mėnesį gaunu, kad ir tuos 500 eurų. O kitais metais turėsiu koncertą Amsterdame, tad jis bus mano atraminis taškas ir gal nuo jo viskas pradės gėrėti“.
Šviesiosios ir tamsiosios darbo pusės
Prekybos centro kasoje I. Bakan darbuojasi jau pusantrų metų. Per juos jis antrą kartą tapo „pirkėjų herojumi“:
„Neseniai gavau antrąjį įvertinimą iš parduotuvės pirkėjų. Vadovė man įteikė ženklelį per savo gimtadienį. Ji labai džiaugiasi, kad taip mane vertina, nes aš bent šiek tiek keliu prekybos centro lygį.
Mūsų parduotuvė yra netoli poligono. Vieną dieną mane iš pietų pertraukos pasikvietė kolegė ir paprašė pasikalbėti su kariais iš Vokietijos, nes jie kažko ieško, bet ji nesupranta ko. Viską metęs atėjau ir buvo smagu su jais pasikalbėti. Vis šioks toks užsienio kalbos naudojimas“, – su šypsena kalba jis.
Visgi darbas parduotuvėje nėra toks lengvas ir paprastas, kaip gali įsivaizduoti pirkėjai. Kasininku dirbančiam vyrui tenka girdėti įžeidinėjimus, o kartais sulaukia net ir pirkėjų smurto.
„Teko girdėti, kad paskutinės atliekos dirba prekybos centre, tie, kurie nieko daugiau nemoka. Galiu pasakyti tik tai, kad pabandykite atsisėsti į kasą. Yra žmonių, kurie mano, kad vienas ar kitas darbas yra lengvas.
Prekybos centre per dieną aptarnauji bent 300 žmonių, iš kurių kiekvienas ateina su savo problemomis, bloga nuotaika. Kasininkas yra paskutinis žmogus, kurį mato pirkėjas prieš išeidamas iš parduotuvės. Gali būti, kad pirkėjas atėjo geros nuotaikos, bet vaikščiodamas po prekybos centrą ją susigadino, todėl atėjęs į kasą jis viską išpasakos kasininkui, kuris yra niekuo dėtas. Aš išklausau visus skundus, kaip kainos negerai sudėtos.
Neseniai buvo situacija, kai baigęs aptarnauti vieną klientą, nustūmiau kito žmogaus prekes skyrusį skirtuką. Tas naujas pirkėjas pradėjo man sakyti, kodėl nepalaukiau, kol išeis pirmas žmogus ir pradėjau aptarnauti jį. Pasakiau, kad pas mane eilėje po jo dar yra 8 žmonės, todėl nereikia man nurodinėti, kaip man dirbti. Tada prasidėjo priekabiavimas tiesiog dėl nieko. Vėliau grįžo dar mano vardo pasižiūrėti.
O buvo tikrai visko – ir į saulės rezginį gavau, kai neįleidau vaikino be kaukės, buvo ir arbūzai mėtomi prie kasos, ačiū Dievui, kad bent ne į mane. Į mane kol kas tik energinio gėrimo buteliukas skrido, nes atsisakiau aptarnauti.“, – sako jis.
Tačiau labiausiai jį stebina tie pirkėjai, kurie tikisi, kad parduotuvės darbuotojas bus mintinai iškalęs visas parduotuvėje esančias akcijas ir galės jas išvardinti kasoje:
„Man tada verda viskas viduje, nes parduotuvėje yra gal 10 tūkst. prekių ir toks jausmas, kad turiu žinoti kiekvieną kainą. Tokiais momentais labai sunku. Labai daug nervų kainuoja. Kai žmonės pamato, kad turi kokį nors ženkliuką, jie tikisi, kad tu juos aptarnausi geriau nei visi kiti“.
I. Bakan šypsosi, kad įprastai jis stengiasi bendrauti maloniai, tačiau kai kuriose situacijose nebegali ištverti, o po jų – užsisklendžia savyje.
„Įprastai aš stengiuosi maloniai bendrauti, tačiau kartais neištveriu. Aš meno žmogus esu. Viską į save kaip kempinėlė sugeriu ir paskui po tokio menkniekio aš valandą tyliu. Įprastai aš daug kalbu kasoje, galbūt dėl to ir mėgsta mane žmonės. Mėgstu pas senuosius žmones pasiklausti, kaip laikosi, kaip šiandien diena. Jiems iškart pasikelia nuotaika nuo to, nes niekas kitas jų to neklausia. Aišku, kai kurie žmonės skundžiasi, kad aš per daug šneku. Visiems neįtiksi“, – juokiasi jis.
