Šiuo įrašu politikas sutiko pasidalinti ir su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais.
Šarknickas atvirai prabilo apie artimojo kovą su nepagydoma liga
„Naktis, 00:34 / 2025 03 19 d.
Močiutė serga demencija. Atėjo pas mane, prašydama pagaminti sumuštinio su sūriu. Basomis kojomis, su naktine suknele, su žodžiais, Robertai, sapnavau savo tėvą ir vyrą, jie vaikšto po namus, bet nekviečia dar į aną pasaulį.
Noriu su tavim atsisveikinti dabar, nes rytoj tu išvažiuosi. Man sunku, taip pripratau prie tavęs. Ačiū, kad padėjai mano sūnui, jis pavargo, susirgo, jam jau gerai, rytoj ateis vėl būti su manim, jis toks geras vaikas.
Krūtinėje buvo sunku sutalpinti visus jausmus, emocijas. Buvau pasiryžęs, kad šiuo metu turiu išjungti jausmus ir pasitelkti logiką, kad galėčiau elgtis teisingai.
Apmoviau jai kojines ir, nors žinojau, kad ji nevalgys, nuvedžiau ją ne į lovą, o į virtuvę. Ten, vidurnaktį, padariau sumuštinius. Ji jų neėmė, tačiau pasirinkau tai daryti, kad būtų lengviau.
Pasirinkau tai dėl mūsų abiejų gerovės, kad ji nesijaustų liūdna, o man pačiam – kad liktų šypsena, geri prisiminimai ir svarbiausia, kad ji manimi pasitikėjo sunkiu sveikatos metu.
Po pusvalandžio ją paguldžiau, sakydamas: „Jei vėl reikės sumuštinių, aš pasiruošęs“.
Tai, ką patyriau su močiute, man suteikė gilių atsakymų į gyvenimo klausimus apie žmonių santykius, apie meilę ir atsakomybę.
Gero poilsio, būkite sveiki, ir nepaleiskite svarbaus darbo, mylėti!
Būk sveika, miela mano močiute!
P.s. sumuštiniai daryti miego stadijos metu , bet ne išvaizda svarbiausia, o turinys, ar ne?“, – jautria istorija dalinosi R.Šarknickas.
Šiandien Robertas pasidalino dar vienu už širdies griebiančiu įrašu:
„Kol močiutė gulėjo reabilitacijos slaugos namuose užaugo jos plaukai, dažytus plaukus užėmė balta šarma.
Oi, ką daryti, visą gyvenimą dažiausi, kaip dabar atrodau. Bet slaugytojos sakė, kad žili gražiai man tinka, tai nesidažysiu, tik jie labai ilgi.
Močiute, gal aš jus apkirpsiu, rizikuojam? Kažkada Leipcige dirbau, teko porą kartų apkirpti kolegas, lyg neblogai gavosi. Ar norit? Gerai, Robertuk, aš jau noriu būti graži.
Apkirpau, išploviau du sykiu jos švelnius plaukus, na o paskui kaip priklauso, fenas, šukos, ir vualia.
Gal 10 min. prie veidrodžio stovėjo, lietė savo plaukus, akys jai drėko iš džiaugsmo, ir sakys sau tyliai, tuoj tuoj aš ateisiu, nedaug liko, gal pavasarį, o gal kitą? Smeigė šie žodžiai į krūtinę, bet apsimečiau, kad negirdėjau.
Sakau, mano karaliene močiute, einam, nuvesiu jus prigulti, o per tą laiką išvirsiu pupelių sriubos. Po pietų miego sėdėjom prie stalo, apie viską vėl nuo pradžių kalbėjo, viską iš naujo. Nepykau, kad istorija kartojasi n kartų, nes žinau, kad dirbu meilei, jai, savo ateičiai, savo kitai sutiksiančiai gyvenimo pakeleivei.
Meilė yra darbas, taip sako karalienė močiutė. Myliu jus!“, – rašė politikas.
