Norint išlaikyti personažų ir istorijos vieningumą, kūrėjams teko sugrįžti į praeitį bei atkurti 1993-ųjų ir 1997-ųjų metų laikotarpį.
„Tokio masto projekto planavimas buvo milžiniškas iššūkis. Sudėtinga atkurti 1993-iuosius, 1997-uosius. Reikėjo atrasti ir lokacijas, ir tinkamus drabužius. Tuomet sukurti tikrą šiukšlyną, perteikti jo realybę. Tikrai buvo sunku. Tikiuosi, kad mums viskas puikiai pavyko“, – apie iššūkius pasakoja, viena iš serialo prodiuserių, Dalia Smalskienė.
Norint atkurti personažų įvaizdį į pagalbą buvo pasitelkti ir seni laikraščiai, žurnalai bei nuotraukos.
Didelė ir svarbi užduotis teko grimo ir kostiumų dailininkėms.
Moterims reikėjo surinkti daug medžiagos apie praėjusius laikus, išanalizuoti kaip prieš 30 metų rengėsi ir atrodė žmonės, kokia buvo jų aplinka.
Norint atvaizduoti viską kuo tikroviškiau, moterims teko perversti ne vieną seną žurnalą ar laikraštį.
„Įdomiausias procesas buvo pasiruošimas filmavimui. Reikalingi drabužiai jau yra kaip ir istoriniai kostiumai, nelabai buvo ką išsinuomoti. Pagrindinė vieta, kurioje ieškojom rūbų – antrų rankų parduotuvės.
Senus laikus visi atsimenam skirtingai. Be to, vieni šeimoje vienaip rengėsi, kiti kitaip. Tas laikmetis nebuvo paprastas, ne visi gavo kažkokių labai naujoviškų, diena į dieną madingų drabužių, kažkas atėjo dar labiau iš praeities, penkių, dešimt metų senumo. Tai ir ta riba nebuvo devyniasdešimt treti metai.
Madoje yra ribos, o gyvenime jos išsitrina. Tai reikėjo gerai pagalvoti apie personažus, kur jie gyvena, ką jie veikia ir kaip juos aprengti. Tam, kad visą tą sužinotume ir nemeluotume žiūrovui, stengiausi susirinkti kuo daugiau informacijos: to laiko žurnalai, laikraščiai, nuotraukos. Ėjau į biblioteką ir tiesiog pagal temas ieškojau“, – apie pasiruošimą pasakoja kostiumų dailininkė Dovilė Cibulskaitė.
„Buvo skirtingi laikai, dešimtmečiai. Tai pirmiausiai darėme tokį kaip moodbordą, rinkome nuotraukas iš senų žurnalų, laikraščių, prašėme ir artimų žmonių nuotraukų, kad galėtume matyti ne tik kaip tais laikais rengėsi žmonės, bet ir kaip šukavosi, kaip dažėsi.
Ši medžiaga padėjo ir režisierei apsispręsti, kaip turėtų atrodyti personažai. Šis darbas užėmė apie mėnesį laiko“, – kolegei pritaria už grimą atsakinga Elena Permogorskaja.
Laiko užėmė ne tik informacijos nagrinėjamas, reikiamų drabužių suradimas, bet ir jų paruošimas filmavimams. Tam buvo naudojamos specialios priemonės.
Vienas didžiausių iššūkių – drabužių sendinimas ir specialūs grimai.
„Kelios merginos sendino drabužius, o tam yra skirtos specialios profesionalios priemonės, kurios suteikia tam tikrą efektą: nusitrynimo, tam tikro dėmių, purvo, prakaito žymių. Viskas sukuriama specialiomis priemonėmis.
Didžioji resursų dalis buvo sudėta į sendinimą, nes mes, kad ir pirkom rūbus iš „secondhandų“, išskalbti jie vis tiek atrodė tvarkingi, faini rūbai. Tai reikėjo su jais gerokai padirbėti, sendinti, trinti, įplėšti, supurvinti, ypač, kai kūrėme šiukšlyno gyventojų personažus, kad jie tikrai atrodytų kaip ilgą laiką gyvenantys šiukšlyne“, – apie darbo užkulisius pasakoja D. Cibulskaitė.
Ne lengvas iššūkis teko ir už aktorių grimą atsakingai E. Permogorskajai.
Moteriai teko kurti perukus, šiukšlyno gyventojų įvaizdį, sukurti žaizdą narkomanui, bet labiausiai įsiminė netikras akies protezas.
„Šitas serialas neįprastas tuo, kad susietas su istoriniais įvykiais, o siužetas gana platus. Be to čia yra serialas, todėl per dieną yra nufilmuojama daugiau scenų nei filmui, tad kartais reikėjo sukurti grimus ypač greitai.
Pavyzdžiui, buvo spontaniškai sugalvota, kad narkomanui reikia žaizdos. Ją sukūrėme greitai, lauke. Bet įsimintiniausia buvo akies protezo gamyba. Sunkiausias dalykas, kad mes įprastai nematome tokių žmonių. Ir nežinome, ar čia taip ir turi atrodyti, o turi įtikinti ir filmavimo grupę, ir žiūrovą. Be to, sunku paslėpti tikrą žmogaus akį, kai ji yra“, – sudėtingas užduotis atskleidžia D. Cibulskaitė.
Įkvepiantis draminis serialas „Šiukšlyno žmonės“ – tik per „Go3“ televiziją.
