Jau kurį laiką sveiką gyvenimo būdą propaguojanti ir sveikatingumo stovyklas vaikams ir jaunimui organizuojanti bei vedanti moteris sako, kad Motinos diena – puiki proga apkabinti mamą ir padėkoti jai už viską, ką davė.
„Jeigu vis dar svarstote, važiuoti pas mamą ar ne, tai atidėkite visus darbus ir reikalus ir tiesiog važiuokite, nes kito karto gali nebūti. Kiekviena praleista akimirka, valanda – be galo svarbi ne tik jai, bet ir jums, nes gali būti paskutinė.
O atvažiavus pas mamą, svarbiausia atidėti visus reikalus į šoną, išjungti televizorių bei telefoną ir nuoširdžiai pasikalbėti, išklausyti, iš tiesų pamatyti, kuo galima padėti arba būti naudingiems. Juk taip dažnai tėvai nesako vaikams, kaip iš tiesų jaučiasi. O kaip kitaip, jei užlekiame tik su gėlių puokšte ir dar visą tą laiką neišlendame iš telefono.
Per nuolatinį skubėjimą ir šurmulį taip ir nesužinome, kaip iš tiesų jaučiasi mama ir kokios pagalbos jai reikia. Gal ką skauda, gal neramu. Juk vyresni žmonės, nenorėdami vaikų apkrauti savo rūpesčiais, dažnai nesako, ko iš tiesų jiems reikia. Todėl mūsų pareiga – pamatyti, ko jiems reikia. Anksčiau suvienydavo bendros talkos, bendri darbai.
Gal ir šiandien galime kartu su mama iškepti pyragą, pagaminti pietus ar vakarienę arba tiesiog sutvarkyti kartu jos namus ar kiemą, ką nors pasodinti ar nuravėti. Bendras darbas vienija, leidžia sukurti tinkamą atmosferą nuoširdesniam, gilesniam pokalbiui, prisiminimams.“
Sveikuolių sąjungos valdybos narė sako, kad šiandien didžiausia vertybė – ne pinigai, ne nupirktos dovanos ar gėlės, o geras smagus laikas kartu, apsikabinimas, gražus žodis.
„Šiandien dauguma žmonių kenčia nuo vienišumo, o šeimos nuo susvetimėjimo. Gal todėl, tiesą sakant, aš nesuprantu, kodėl Motinos diena švenčiama tik kartą metuose?
Mano supratimu, ji turėtų būti minima dažniau. Vien tam, kad išmoktume pasveikinti ir padėkoti mamai. Kad išmoktume patys be jokios progos sukurti šventę. Juk galime tai daryti kiekvieną mėnesį, nelaukdami specialios progos.
Šiandien mums vėl reikia mokytis būti kartu, kalbėtis, dalintis savo gyvenimo džiaugsmais ir rūpesčiais. Užmiršome, kokią didelę įtaką vaikams, ypač mažiems, daro jaukūs šeimos pokalbiai. Močiučių, senelių pasakojimai apie praeitį, jų jaunystės prisiminimai. Tikros senelių ar giminės istorijos lygiai taip pat gali įkvėpti, motyvuoti jaunus žmones imtis kilnių darbų, padėti kitiems.“
Žmonės ieško laimės ir meilės ten, kur jos nėra
E. Kislovski įsitikinusi, kad žmonės taip susvetimėjo todėl, kad ieškodami laimės ir meilės pametė tikrąsias vertybes, tikrąją gyvenimo prasmę. O nuolatinis laimės alkio jausmas blaško per gyvenimą.
„Žmonėms atrodo, kad jie visą laiką turi būti kažkokios laimės būsenos, bet taip nebūna. Kaip yra pavasaris, vasara, ruduo ir žiema, taip ir mūsų emocinė ir dvasinė būsena nuolat kinta. Turime išmokti tai priimti ir išgyventi. Negalima tikėtis, kad visą laiką viskas bus tik gerai. Tačiau reikia ne nuolatinio pakylėjimo, bet pusiausvyros. Nuolat bėgame, kažko ieškome, kažką perkame, planuojame, kad tik išvengtume tuštumos. Visa tai darome dėl neužpildyto poreikio.
Kaip manote, kodėl staiga tapo labai populiarios įvairios meditacijos stovyklos, jogos studijos? Nes žmogus išsitaškė. Taip išsitaškė, kad neranda vidinės ramybės. Žinoma, dalyvaudami tokiose stovyklose, jie pasipildo, kažką supranta, permąsto savo gyvenimą, bet grįžę nieko nekeičia. Labai svarbu suprasti, kad mes esame daugiau nei tik fizinis kūnas, kuris nori valgyti, miegoti, kuris serga ir sensta.
Dauguma žmonių vis keliauja, važiuoja atostogų – atguli paplūdimyje bambą išvertę, persivalgo, prisigeria, tikisi pailsėti, o grįžta pavargę. Nes jų vidus taip ir liko tuščias – jokiais jausmais neužsipildęs...
Materialinėmis gėrybėmis vidaus nepripildysi. Todėl svarbiausia – išmokti kurti santykius su gyvenimu, su Dievu, su tėvais, artimaisiais, nes jei neišmoksi kurti santykių, visą gyvenimą blaškysies kažko ieškodamas. Ir anksčiau, ar vėliau vis tiek turėsi tai padaryti. Kitu atveju savo klaidas pradėsi matyti vaikuose.“
Žmonės pamiršo savo pareigas
Žinoma moteris kviečia pasitikrinti, ar tapę po pasaulį keliaujančiais kosmopolitais, sėkmės, galios ir karjeros siekiančiais piliečiais, tikrai nepamiršome savo pareigų.
„Tai, ką matau, man kelia siaubą. Įsiskaudinusios dukros ir sūnus negali paimti mamos už rankos. Žmonėms svetima apsikabinti, prisiglausti. Be to, daugelis pamiršo savo didžiausią pareigą – rūpintis savo tėvais. Juk privalome rūpintis savo tėvais tiek, kiek galime. O ne palikti juos vienišus ar atiduoti į slaugos namus. Juk kai mes buvome maži, jie mumis rūpinosi. Kita vertus, rūpindamiesi savo tėvais, rodome pavyzdį savo vaikams. Mes visą šitą supratimą ir pareigą pametėme dėl materialinių vertybių.
Dauguma savo gyvenimą kelia į pirmą vietą, svarbūs yra tik patys sau. Pastaruosius kelis dešimtmečius reklamose nuolat sukosi vienintelė žinutė: gyvenk savo malonumui, tu tai gali ir tu to vertas…
Ar kas nors susimąstė, kokias asmenybes tai iš tiesų suformavo? Ilgainiui tai davė labai liūdnų pasekmių mūsų psichikai. Žmonės pamiršo savo pareigas. Dabar visi gyvena tik savo malonumui. Šeimos jau nebežino, kokios yra vyro ir moters pareigos? Kokios vaikų pareigos? Nebeliko bendruomeniškumo.
Kita vertus, užpildėme vaikų vakarus ir laisvą laiką būreliais, norėdami jiens gero, bet santykiai ir ryšys su jais dingo. Viskas apsivertė: vaikai neklauso tėvų, neklauso mokytojų. Dabar visi žino savo teises, o pareigas pamiršo.
„Aš turiu teisę būti tuo, kuo noriu būti“, – šiandien sako ne vienas. O kokia tavo pareiga kaip sūnaus? Kaip anūko? Vyro? Darbdavio? Moterys taip pat turi pareigas: dukters, mamos, sesers, vadovės… Bet niekas apie tai nenori kalbėti“, – ragina susimąstyti Sveikuolių sąjungos aktyvistė.
Svarbiausia – išmokti kurti ryšį su tėvais
Tris dukras auginanti moteris įsitikinusi, kad viena svarbiausių šeimos taisyklių ir tradicijų turėtų būti bent kartą per mėnesį aplankyti tėvus. Vien tam, kad sukurtume su jais ryšį.
„Labai svarbu įvesti tradiciją arba taisyklę ir bent kartą per mėnesį su mama praleisti kokybiško laiko – nueiti į kiną, pakviesti vakarienės. Arba tiesiog išeiti pasivaikščioti. Juk niekada nežinome, kada tėvai išeis, kada teks su jais atsisveikinti. Tad vėliau gali tekti ilgai gailėtis“, – žmogaus laikinumą primena moteris.
