Nors daugelis šeimų puoselėja skirtingas šventines tradicijas, turbūt Motinos diena daugelyje namų išlieka gan paprasta ir nekintanti.
„Motinos diena turbūt žymiai svarbesnė vaikams, aš vaikams jos neakcentuoju. Visada stengiuosi pasveikinti vyro mamą, kadangi ji gyvena visai šalia mūsų.
Mano šeimoje Motinos diena švenčiama ne pirmą gegužės sekmadienį, savo mamą su gėlėmis sveikinu kiek vėliau. O taip kažkokių ypatingų tradicijų neturime – mums svarbiausia praleisti laiką kartu. Nesvarbu, ar tai būtų paprasta vakarienė, ar pasivaikščiojimas“, – sako žinoma moteris.
Tatjanos ryšys su mama – itin stiprus. „Nepaisant to, kad viena nuo kitos gyvename labai toli, mūsų ryšys su metais tik stiprėja.
Nepraeina diena, kai mes su mama nesusiskambiname, kad ji nepakalba kartu su savo anūkais. Kadangi tėvai jau sensta, dažnai aptariame jų sveikatą, iškylančias problemas“, – kalba ji.
Mamos pavyzdys ir griežtumas
Pati T. Lavrinovič vaikystėje buvo priversta būti savarankiškesnė. Namuose buvo daug vaikų, tad teko nuo mažens mokytis svarbių dalykų.
„Aš buvau labai savarankiška – tėvai dirbdavo labai daug, buvo tikrai sunkesni laikai. Kol su mumis buvo mano sesė, mane auklėjo ji. Man buvo 11, kai sesė ištekėjo.
Bet aš jau tada buvau didelė, mokėjau pati pasigaminti valgyti. Apskritai aš iš namų nebėgau, nesivėliau į jokias blogas kompanijas“, – pasakojo žinoma moteris.
Visgi besąlygiškai tikėti tėvų pavyzdžiu vaikai dažniausiai nesirenka. Ne išimtis ir T. Lavrinovič, kuri tikina, kad iš mamos ne visada ima pavyzdį, kaip būti gera mama.
„Visada įvertinu, kas buvo gerai, o kas blogai – juk mes visi darome klaidų. Yra mano mamos darytų dalykų, kurių tikrai nenorėčiau, kad išgyventų mano vaikai. Bet tarp mamos ir savęs pastebiu nemažai panašumų – ir ji mums buvo griežtesnė, ir aš savo vaikams negailiu griežtesnio žodžio. Bet turbūt savo vaikams leidžiu daugiau, nei man leido vaikystėje.
Dėl griežtumo bėgant laikui nepraradau ryšio su mama, o jį dar tik labiau vertinu. Galiu pasigirti, kad vaikystėje nepridariau klaidų, dėl kurių dabar galėčiau gailėtis“, – tikina pašnekovė.
O kuris Lavrinovičių šeimoje yra griežtesnis – Tatjana ar Kšištofas? „Vaikams neleidžiu tiek daug, kiek leidžia vyras“, – šypteli moteris.
Tatjana neslepia, kad noras rūpintis savo atžalomis iš dalies ateina ir dėl to, kad jie nėra patys atsakingi už save.
„Dabar labai madinga pasakyti, kad „esu savo vaiko draugė“. Noriu su jais draugauti, bet kaip mama su savo vaiku, o ne kaip draugai gatvėje. Man svarbu išlaikyti mamos vaidmenį.
Galėsime būti gerais draugais tada, kai jie bus savarankiški, už save atsakingi. Kol mes už juos atsakingi, subordinacija bus visada“, – priduria ji.
Sunku paleisti
Keturis vaikus su vyru auginanti moteris tikina, kad buvimas mama – itin svarbus vaidmuo.
„Kiekvienos moters sprendimas, kiek vaikų ji gimdys. Man kartais gaila, kad tos mamos, turinčios tiek vieną, tiek keturis vaikus, dienoje turi tiek pat laiko. Mano vaikai yra skirtingi – laiką su jais reikia leisti ir atskirai. Reikia surasti balansą, kurio aš iki galo dar neradau.
Miegoti einame vėlai, o keliamės labai anksti. Vaikai labai daug laiko praleidžia mokykloje, būreliuose. Kiek įmanoma dažniau stengiamės juos palaikyti renginiuose“, – neslepia pašnekovė.
Nors ryšys tarp jos ir vaikų – stiprus, dabar ji tikina labiausiai nerimaujanti dėl vyriausiojo sūnaus Danieliaus.
„Daugiausia laiko dabar norisi skirti vyriausiajam sūnui. Mes suprantame, kad liko nedaug, kai jis turės išeiti gyventi savo gyvenimo. Paleisti sunku, bet reikia – jis pats turi kurti savo gyvenimą toliau. Sunku atsiskirti, bet kartu ir malonu.
Matau, kad jis jau dabar labai savarankiškas žmogus. Anksčiau kiek bijojau, kad jam nepavyks, bet dabar abejonių dėl jo ateities neturiu – jei jis važiuos mokytis svetur, tikrai manau, kad jam viskas pavyks. Kad ir kas nutiktų, jis žino, kad turi namus ir visada galės grįžti.“
O ir sūnaus Danieliaus panašumas į mamą – stulbinantis.
„Viską, ką jis galėjo paimti iš tėvų, paėmė iš manęs. Tai gal dėl to ir sunkiau paleisti ir atsiskirti“, – sako ji.
