„Už mus šneka mūsų darbai“, – sako valstiečių pirmininkas Ramūnas Karbauskis.
„Tai, ką pristatome, atsakome už kiekvieną savo žodį“, – pasakoja Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas.
„Daugiau jėgos Lietuvai. Duok daugiau jėgos Lietuvai“, – teigia konservatorė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
„Kalbam ir apie 5 proc. PVM būtiniausiems maisto produktams“, – kalbėjo Liberalų sąjūdžio atstovas Simonas Kairys.
„Siūlome 9 proc. PVM baziniams maisto produktams“, – sako Socialdemokratų pirmininkas Gintautas Paluckas.
Pažadų daug, o dar daugiau jų – priešrinkiminėse partijų programose, kurias, kaip rodo istorija, mažai kas skaito, nes arba netiki, arba tiesiog neįdomu. O juk pagal programose išdėstytas idėjas rinkėjai teoriškai ir turėtų spręsti, kam atiduoti balsą.
Tad keleto ekspertų paprašėme įvertinti, ką jie mano apie reitingų lyderių programų skyrius, skirtus Lietuvos ekonomikai auginti.
Pasirinkome penkias partijas, kurios, remiantis naujausiais reitingais, turi galimybių patekti į Seimą. Tai – valstiečiai, konservatoriai, socialdemokratai, Darbo partija ir Liberalų sąjūdis.
Tiesa, valdančiųjų programa pirmiausia daug klausimų kelia politologams. Atsivertus programą juodu ant balto parašyta, kad dokumentą tvirtino Vyriausybė. Iš tiesų, tai visai ne valstiečių programa, o Nacionalinio pažangos plano dešimčiai metų strategija.
„Jie dokumentą, prie kurio dirbo ir nedalyvaujantys rinkimuose, ir ne jų partijos žmonės, padarė kaip partijos programą. Ir dar jiems tai nieko nekainavo. Aš nesu sužavėta tokiu triuku“, – pasakoja politologė Rima Urbonaitė.
Dokumentą sudaro 60 puslapių mokslinės medžiagos ir dar priedai, pilni lentelių. Akivaizdu, kad statistinis rinkėjas tokio veikalo neskaitys. Atskiro skirsnio ekonomikai čia nėra, viskas čia apie ją. Pats Karbauskis daug sykių kartojo, kad valdantieji paprasčiausiai tęs per kadenciją pradėtus darbus.
„Kalbant apie valstiečius, jie turėjo 4 metus tą DNR paversti realybe, o ne per 4 metus sukurpti DNR ant popieriaus“, – teigia ekonomistas Algirdas Bartkus.
Konservatoriai šiemet – kaip niekada lakoniški. Jie teigia, kad šalies ekonominis modelis išsikvėpęs. Žada įkurti 10 milijardų eurų Lietuvos strateginių investicijų fondą, gerinti sąlygas smulkiajam ir vidutiniam verslui.
Socialdemokratai žada mažinti mokesčius skurdžiausiems žmonėms ir didinti turtingiesiems, tik nerašo, kiek. Socdemai siūlo papildomai apmokestinti itin pelningas įmones, įvesti lengvatinį PVM maistui.
Liberalų sąjūdis siūlo pamažu mažinti gyventojų pajamų mokestį, iš šešėlio kasmet ištraukti po 300 mln. eurų ir taip pat mažesnį PVM maistui. Tiesa, ekonomistai į pigesnio maisto perspektyvą žiūri skeptiškai. Pasak Indrės Genytės-Pikčienės, dabar nėra didelės infliacijos, be to, mažesnis pridėtinės vertės mokestis negarantuoja mažesnės galutinės produkto kainos. Ir dar – biudžetas, kaip visada, nebus guminis.
„Tai yra rimtas biudžeto pajamų šaltinis ir nė viena partija neįvardija konkrečių priemonių, kaip bus tos negautos pajamos kompensuotos“, – kalbėjo ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė.
Nebūtinai esą naudos turėtų ir nuolat siūloma mokesčių kaitaliojimo pasiutpolkė.
„Labai yra svarbu stabilumas. Tiek verslui, tiek gyventojams nuolatiniai sisteminiai pokyčiai, ypač mokestiniai pokyčiai, nėra sveika“, – sako I. Genytė-Pikčienė.
„Konservatorių partijos, socialdemokratų partijos ekonominės programos, ko gero, yra arčiausiai realybės. Bent jau tai nėra vien tiktai lozungų rinkinys. Tiesa, atsiprašau, dar liberalai“, – pasakoja A. Bartkus.
O štai Darbo partijos programoje, kaip visada, daug skaičių ir pažadų. Vidutinė alga esą turi šoktelėti bene 400 eurų, minimali – pusantro šimto į rankas. Pensija kadencijos pabaigoje neva padvigubėtų, o skurstančiųjų išvis neliktų.
„Kai ateis momentas pildyti tuos pažadus, situacija apsivers. Reikia suprasti, kad kalbame apie 4 metų laikotarpį, tai yra labai trumpa distancija ir tokių struktūrinių poslinkių kaip pasiekti ES vidurkį pagal pensijas yra neįmanoma“, – teigia I. Genytė-Pikčienė.
„Tai yra tas elektoratas, kuris yra sunkioje padėtyje ir kuriems tikėtis stebuklo yra vienintelis dalykas, kuris lieka“, – kalbėjo A. Bartkus.
Visgi skurdo problema Lietuvoje viena opiausių, vos galą su galu suduria ar išvis nesuduria kas penktas gyventojas. Ar kuri nors partija siūlo receptą, kuris padėtį po rinkimų keistų iš esmės?
„Ne, ir labai paprastas paaiškinimas, kodėl ne. Nes visos mūsų politinės jėgos skurdo problemą siūlo spręsti įvairiais perskirstomaisiais mechanizmais. Perskirstomosios programos tiktai perskirsto pajamas, kurios dabar yra sukurtos. Ko mums trūksta – trūksta papildomų pajamų. O tai yra darbo vietos, kurios ateis iš tiesioginių užsienio investicijų“, – sako A. Bartkus.
Pasak politologės Rimos Urbonaitės, iš tiesų partijų programos smarkiai nesiskiria nuo ankstesnių bandymų pritraukti rinkėjus. Tiesa, savotiška mada tapo žadėti „gerovės valstybę“ ir iš jos byrančias „socialines gėrybes“.
„Bandymas būti madingais, pavadinkime taip, kai labiau bandoma atliepti visuomenės lūkesčius, nei pasiūlyti kažką originalaus. Bendras vardiklis dalies partijų yra vadinamoji gerovės valstybė, liberalai turi kitą koncepciją ir bent programiškai ją išlaiko, nėra tie, kurie didina visas išmokas“, – pasakoja R. Urbonaitė.
Panagrinėti rinkimų programas ir išsirinkti, kurie pažadai įtikina labiausiai, visi turi jau mažiau nei tris savaites. Tiesa, einant prie balsadėžių ekspertai pataria prisiminti ir tai, ar ankstesni valdžioje pabuvojusių partijų pažadai tapo realybe.
