Gyventojų sumokami mokesčiai, skirti viešajam sektoriui, dingsta kaip į vandenį. Paslaugų kokybė negerėja, ir gyventojai, nežinodami, už ką moka, jaučiasi apgaudinėjami.
Tokios nuomonės laikosi investicijų bendrovės „Prudentis“ direktorius ir fondo valdytojas Audrius Balaišis. „Lietuvos gyventojai moka mokesčius, tačiau paslaugų kokybė yra tragiška. Todėl daugeliui kyla noras mokesčių visai nemokėti“, - tvirtino A. Balaišis
Pinigai tiesiai į balą
- Ar šiuo metu galima teigti, kad Viešasis sektorius išnaudoja visą savo potencialą, tai yra dirba efektyviai? - „Balsas.lt savaitė“ paklausė A. Balaišio.
- Pirmiausiai išskirčiau tris pagrindinius, didelę biudžeto dalį sudarančius sektorius: švietimo, sveikatos apsaugos bei vidaus reikalų. Ar jie dirba efektyviai? Tikrai ne.
Palyginimui galime paimti Lietuvos Centrinį banką, kuriame dirba 800 žmonių. Pasaulyje centriniai bankai prižiūri bankų sistemą ir vykdo monetarinę politiką. Monetarinės politikos Lietuva neturi, tad šalies centrinis bankas tik prižiūri kitų bankų veiklą. Ką ten daro 800 darbuotojų? Sakyčiau, tai yra pinigų švaistymas.
Šie trys sektoriai apskritai dirba neefektyviai, nes nėra atsižvelgiama į rinkos poreikius. Todėl atsiranda medikų, pedagogų, policininkų perteklius. Šiuo atžvilgiu, viešajame sektoriuje mokesčių mokėtojų pinigai nėra taupomi. Žinau, kad iš Lietuvos bėga ypač daug chirurgų ir anesteziologų. Lietuva ruošia specialistus kitoms šalims, nes Lietuvoje gydytojų yra daug ir jie per mažai uždirba.
Iš kitos pusės, sveikatos apsauga turėtų būti nemokama, nes ją finansuoja mūsų mokami mokesčiai ir valstybė turėtų tai užtikrinti. Tačiau kiekvienas žino, kad, jeigu nemokėsi papildomai – lauksi eilėse. Valstybė šiuo klausim, rodos, užmerkia akis.
Rezultatas toks: mes turime neefektyviai dirbantį viešąjį sektorių, kurį galime sąlyginai pigiai išlaikyti.
- Ką jūs manote apie Stasio Jakeliūno pasisakymą: „Ką reikia daryti, kad viešasis sektorius nesurytų pinigų lyg bedugnė skylė“?
- Pasiūlymų, ką reikia daryti, yra daug ir visų įvardinti neįmanoma. Vieni „receptai“ yra susiję su sektoriaus privatizavimu, kiti – su konkurencija.
Naujam ministrui, atėjusiam dirbti, kažką pakeisti yra beveik neįmanoma. Bet kokia reforma galiausiai atsiremia į interesus. Pati sistema nėra sukonstruota taip, kad veiktų efektyviai ar būtų orientuota į produktą ar rinką. Reforma sukeltų protestų bangą, todėl visi stengiasi išvengti reformavimo. Be to, yra daug suinteresuotų asmenų, kurie nenori, kad kas nors keistųsi.
Tuo tarpu aktyviausia visuomenės dalis, kuri turi pinigų ir už tuos pinigus, mokamus valstybei, anori gauti titinkamą atlygį, visuomet gali sėsti į lėktuvą ir dėl nieko nesijaudindami išskristi ten, kur geresnė švietimo sistema, sveikatos apsauga, ir kur siūlomas geriau apmokamas darbas.
Padėtis šiandien, mano nuomone, yra labai bloga. Beveik per dvidešimt metų viešajame sektoriuje susikaupė daug problemų, jos augo, nes leidome išsikeroti biurokratijai.
-Teoretikai tikina, kad reorganizavus standartinį viešojo sektoriaus modelį būtų galima pasiekti geresnių reultatų. Ar reorganizavus išties kas nors pasikeistų?
- Aš negaliu tiksliai atsakyti, ar reorganizavus sistemą būtų geriau. Galima tik bendrais bruožais pasakyti, kad viešieji sektoriai dabar veikia neefektyviai.
Ar aš, mokesčių mokėtojas, turiu mokėti pinigus valstybei už tai, kad du policininkai man valandą išrašinėtų baudą? Ne, tai nėra gerai. Reikia visai kitaip organizuoti darbą.
Lietuvoje yra tikrai daug potencialo efektyvinti viešąjį sektorių. Mažinant sąnaudas kelti kokybę - įmanoma. Jei tiek daug lėšų ir energijos nebūtų skiriama pedagogų, medikų ar policininkų ruošimui, kurių Lietuvoje ir taip daug, tuomet galima būtų kelti kokybę investuojant į technologijas. Taip pagerėtų ir darbo našumas ir kokybė.
Skaidrumo politika
- Kokius didžiausius vadybos ir verslumo skirtumus išskirtumėte viešajame ir privačiame sektoriuje?
- Pagrindinis skirtumas – privatus sektorius yra orientuotas į pelną. Vadinasi, jam rūpi paslaugos kaštai ir kokybė. O valstybinis sektorius, rodos, negalvoja nei apie vieną, nei apie kitą. Ir tai matosi iš pavyzdžių.
Kitas dalykas, privačiame sektoriuje yra daug didesnis skaidrumas, kaip minėjau, galima pasiimti metines ataskaitas ir pažiūrėti, kokios yra įplaukos, ir kur jos išleidžiamos.
- Galbūt viešojo sektoriaus teikiamas paslaugas galima būtų pirkti iš privačių įmonių? Taip pagerėtų paslaugų kokybė ir sektoriaus veikla taptų efektyvesnė.
- Tai būtų visiškai normalu. Sveikatos apsaugos sektoriuje, manau, taip ir turėtų būti. Nematau priežasčių, kodėl poliklinika negalėtų būti privati. Juk atsirastų skaidrumo garantas.
Kitas klausimas – ar tai būtų pigiau? Žmonių nuomonės išsiskiria.
Vykdant bet kokią dereguliaciją reikia pagalvoti, kaip sukurti rinką tam produktui ar paslaugai. O trys milijonai nėra labai didelė rinka. Vadinasi, mums reikia gerai pagalvoti kaip pritraukti užsienio kapitalą.
- Kokia yra užsienio šalių praktika šiuo klausimu?
- Pirmiausia, turi būti užtikrinama konkurencija, kad nesusikurtų oligopolis. Jei mes to neužtikrinsime, vėl susikurs du-trys žaidėjai, ir jokio efekto nepasieksime.
Švedijos praktika rodo, kad viešajame sektoriuje taip pat galima puikiai reguliuoti darbą. Pavyzdžiui, „Statoil“ priklauso valstybei, nors atrodytų, kad tai privatus sektorius. Tiesiog užsienyje yra kitokios taisyklės, kitokie etikos reikalavimai ir kita skaidrumo politika. Užsienyje yra didesnė sektorių kontrolė.
Švedas nebeskolins
- Specialistai ir politikai kalba, kad po sunkmečio ekonomika, privatusis ir viešasis sektoriai atsigaus. Tačiau ar Lietuva matė tą „lengvmetį“? Kaip atskirti jo požymius, kuomet ekonomika pagerės?
- Na, aš lengvmetį vadinu taip – švedas paskolino, vokietis pardavė. Taigi realaus lengvmečio Lietuvoje kaip ir nebuvo. Nes dabar mes sėdim su paskola, kurią reikia gražinti, švedas jau nebeskolina ir pirkti nėra už ką.
Aš nematau, iš kur pas mus ateis ekonominis pagerėjimas. Švedija jau nebeskolins, o mūsų rinka yra per maža. Vienintelis dalykas, galintis išgelbėti Lietuvos ekonomiką – užsienio kapitalo pritraukimas. O jei to nebus, viskas liks taip, kaip ir anksčiau.
