Pagrindinis šios metodo elementas – didelės, apie 25-30 metrų skersmens, tuščiavidurės betoninės sferos, tvirtinamos dugne po vėjo jėgainėmis. Jos svertų tūkstančius tonų ir galėtų atlikti tiek inkarų, prie kurių švartuotųsi plaukiojančios vėjo jėgainės, tiek ir energijos saugyklų funkciją.
Kai vėjo turbinos pagamina daugiau energijos, nei yra reikalinga, jų galia būtų nukreipiama siurbliui, prijungtam prie povandeninės sferos, kuris imtų siurbti jūros vandenį iš sferos. Vėliau, kai reikalinga elektros energija, o pučia nepakankamo stiprumo vėjas, vanduo būtų leidžiamas tekėti atgal į sferą per turbiną, sukančią generatorių, ir elektra būtų siunčiama į krantą.
Viena iš tokių sferų 400 metrų gylyje gali išlaikyti iki 6 megavatvalandžių energijos. Tai reiškia, kad 1000 sferų galėtų kelias valandas tiekti tiek pat energijos kiek vidutinio galingumo branduolinės elektrinės rektorius. Be to, ši energija gali būti gauta iš karto, skirtingai nuo šiluminių elektrinių, kurios nominalią galią pasiekia tik praėjus tam tikram laikui nuo įjungimo.
Sferos turėtų 3 metrų storio sienas, todėl neiškiltų į paviršių, būdamos tuščios. Skaičiavimai parodė, kad viena sfera kainuotų apie 12 milijonų dolerių, arba 6 JAV dolerio centus vienai kilovatvalandei, o tai jau priimtina kaina pramonės įmonėms.
Sferos galėtų kaupti ne tik vėjo, bet ir saulės ar krante elektrinių gaminamą energiją.
