Kaip tokie pokyčiai energetikos rinkoje gali paveikti verslą ir investicijas? Buvęs Šiaulių miesto tarybos narys, dabartinis Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas sako, jog globalūs kainų pokyčiai vyksta ir dėl Lietuvoje priimamų sprendimų.
Brangi elektra – peilis įmonėms
– Ar pabrangusi elektra neišbaidys iš Lietuvos investuotojų?
– Energijos kaina yra vienas iš veiksnių, lemiančių, ar investuotojai nori investuoti. Be to, esant tokiai energijos naudojimo struktūrai mes vienam bendrojo vidaus produkto (BVP) vienetui sunaudojame dvigubai daugiau energijos negu vakariečiai. Dėl to mūsų šalies ekonominiam konkurencingumui elektros energijos brangimas daro didelę įtaką. Ypač įmonių konkurencingumui.
– Iš ko susideda elektros energijos kaina?
– Visoje 52 centų už kilovatvalandę kainoje elektros energijos kaina sudaro apie trečdalį, mažiau negu trečdalį kainuoja energiją persiųsti tinklais Lietuvos teritorijoje, apie 40 procentų kainos sudaro mokesčiai – pridėtinės vertės ir visuomenės interesus atitinkančios paslaugos. Pastarasis mokestis dabar ir buvo pakeltas apie 10 centų. Pusė jo skiriama Elektrėnų elektrinei išlaikyti. Jai nueina daugiau negu 0,5 milijardo litų.
– Ar įmanoma elektros brangimą sustabdyti?
– Sprendimą priima Vyriausybė – viskas jos rankose. Nors yra labai mažai kainų, kurioms Vyriausybė galėtų daryti įtaką, bet šiuo atveju tikrai gali, nes ji pati nustato, kiek pinigų bus sunaudojama minėtoms visuomenės interesus atitinkančioms paslaugoms.
Naujoji Vyriausybė tikrai gali dalį brangimo kompensuoti vien mažiau energijos gamindama Elektrėnuose. Galima ir visą minėtą sistemą reformuoti: peržiūrėti, kiek lėšų skiriama Elektrėnų elektrinei, kiek atsinaujinantiems šaltiniams, kiek termofikacinei elektrinei.
Galėtų būti daugiau konkurencijos, o tai reikštų, kad mums reikės jau ne milijardo litų, o mažiau. Vadinasi, ir elektros energijos kaina kiltų mažiau.
– Panašu, kad visuomenė specialiai supriešinama aiškinant, jog elektros kaina kyla ir dėl to, kad reikia brangiai mokėti už atsinaujinančios energijos šaltinius?
– 168 milijonai litų nueina atsinaujinantiems energijos šaltiniams skatinti, 0,5 milijardo litų – Elektrėnų elektrinei ir apie 190 milijonų litų – termofikacinei. Tai faktai. O supriešinimas nėra gera strategija, nes taip bandoma perkelti diskusiją nuo esmės trečių asmenų link.
Ne atsinaujinančių šaltinių plėtotojai sukūrė elektros supirkimo iš jų tvarką. Jeigu ši tvarka netobula, kaltininkas yra vienas – Vyriausybė.
Už dujų terminalą mokės keturis kartus
– Už suskystintų gamtinių dujų terminalo statybą irgi teks sumokėti vartotojams?
– Už terminalo pastatymą vartotojai sumokės per vadinamąjį perdavimo tarifą. Dujų kaina susideda iš pačių dujų ir jų transportavimo kainos. Terminalo kaina įskaičiuojama į transportavimo dalį. Remiantis „Lietuvos dujų“ duomenimis, dujos galėjo pigti 12 centų, bet atpigs tik 8, nes 4 centai eis terminalo statybai. Tai pirmas kartas, kai vartotojas sumoka.
Visos dujas vartojančios įmonės kas ketvirtą kubą turės pirkti iš terminalo. Jeigu iš terminalo tiekiamų dujų kaina bus didesnė, nei iš vamzdynų, įmonės vis tiek turės pirkti. Tai antras kartas, kai sumoka vartotojas.
Vyriausybė nusprendė, kad paskirtasis suskystintų dujų tiekėjas bus Lietuvos naftos produktų agentūra – valstybės įmonė, kuri veiks vos ne kaip tarpininkas. Iš suskystintų dujų terminalo dujos bus perkamos per šį tarpininką. Tad reikės padengti to tarpininko visus kaštu. Tai trečias kartas, kai sumoka vartotojas.
Jau užregistruotas Vyriausybės nutarimo projektas, kuriuo visos įmonės, kurios gauna lėšų už parduodamą elektros energiją, taip pat turės pirkti ketvirtadalį joms reikalingų dujų iš terminalo. Tai ketvirtas kartas, kai sumoka vartotojas.
Dujų vartotojai už terminalo statybą sumokės tiesiogiai, elektros ir šilumos vartotojai – netiesiogiai. Jeigu elektrą ir šilumą gaminančioms įmonėms reikės brangiau mokėti už dujas, tai jos tą pabrangimą perkels ant vartotojų pečių per elektros ir šilumos kainą.
– Dirbtinai sukurta sistema naudinga vien tik terminalo statytojui?
– Neva to reikia, kad terminalas būtų konkurencingas. Taip, terminalui bus neblogai. Už terminalo pastatymą sumokama ir dar liepiama iš jo pirkti. Visa verslo rizika – dingsta, o dujų kaina suverčiama vartotojui.
Toks valstybinis biznis...
– Bet tada nukenčia vartotojai, ekonomika, verslas?
– Gali nepasiteisinti prognozės ir terminalo dujų kaina nebus tiek žemesnė, kad konkuruotų su iš vamzdynu tiekiama dujų kaina. Tai reiškia, kad aukštesnė kaina per primestus įsipareigojimus bus užkrauta ant vartotojų pečių.
Labiau nukentės tos įmonės, kurioms dujų kaina yra didžiulis veiksnys. Pavyzdžiui, vienos didžiausių dujų vartotojų Lietuvoje yra trąšas gaminančios įmonės, kurioms dujos net ne kuras, o žaliava. Jos taps mažiau konkurencingos pasaulinėje rinkoje.
Nesu prieš terminalą – gera idėja, yra ir kitų gerų projektų, bet esmė slypi detalėse, kaip šis projektas įgyvendinamas. Pasirinktas būdas yra netinkamas.
Kokios alternatyvos?
– Aiškinama, kad brangiai mokame už pačią alternatyvą dujoms iš vamzdžio.
– Biokuras irgi yra alternatyva. Jo įsisavinimo mastai iš dalies padidėjo dėl to, kad išaugo dujų kainos. Šildyme biokuras gali sėkmingai pakeisti gamtines dujas. Dalis įmonių dujas taip pat gali pakeisti biokuru ar kita energija.
Kita alternatyva – bus investuojama į jungtis su Lenkija, teoriškai galima dalį dujų gauti iš ten, dalį – iš Latvijos.
– Nueinanti Vyriausybė gąsdina, kad nauja valdžia sužlugdys šalies ūkį. Nestatant atominės elektrinės Lietuva pateks į energetinę priklausomybę. Ar šios baimės pagrįstos?
– Nereikia pamiršti referendumo rezultatų. Jeigu nebus statoma atominė, rašyti minusą ateinančiai Vyriausybei būtų nesąžininga, nes esama Vyriausybė atominės irgi nepastatė.
Nesiimdamas analizuoti, kiek pagrįsti visi gąsdinimai, manau, kad tai – dalis politinio žaidimo ir viešųjų ryšių.
Kliūtis – lėti biurokratai
– Ar Lietuva turi šansą pasiekti spartesnį ekonominį augimą Europoje?
– Europos Sąjungos problemos, rinkos – tik dalis procesų, vykstančių išorėje. Pagrindiniai stabdžiai yra susikurti pačios Lietuvos.
Lietuva konkurencingumu atsilieka dėl neefektyvių darbo santykių, teritorijų planavimo ir prastos biurokratijos.
Vyriausybė nieko negali padaryti pasaulinėms naftos kainoms, bet ji gali panaikinti kliūtis.
Mūsų stiprybė turėtų būti lankstumas ir greitis. Kai teritorijų planavimas užtrunka metus, investuotojai ateina, pasižiūri ir išeina – suranda kitą šalį, kur popierizmas tvarkomas greičiau.
Verslininkas turi įtikinti biurokratą, kad jam išduotų leidimą. Biurokratas gali leidimą išduoti arba ne, bet įtikinėjimo našta užkraunama ant verslininko.
Kodėl negalėtų būti atvirkščiai? Biurokratas privalėtų išduoti leidimą nebent įrodytų, kad negalima. Situacija apsiverstų. Leidimai būtų išduodami greičiau ir korupcijos mažiau.
Šiauliai turėtų būti matomi
– Šiaulių regionas atsilieka pagal tiesiogines užsienio investicijas. Nepadeda nei Šiaulių industrinis parkas, nei kuriamas viešasis logistikos centras.
– Padarykime bent tiek, kad biurokratinis aparatas veiktų efektyviai. Šiauliams reikia konkuruoti ne tik su Vilniumi ar Klaipėda, bet ir kitais regionais, šalimis.
Kiti irgi nemiega, tad neužtenka tobulėti, reikia tai daryti sparčiai kaip lenktynėse.
– Ar perspektyvu investuotojų ieškoti Kinijoje ir Indijoje?
– Ekonominis pasaulio centras pastaruoju metu yra pasislinkęs į Rytus. Prieš porą savaičių Europos lyderiai važiavo į Bangladešą įtikinėti, kad Europa susitvarko su krize.
Nematyti, kad pasaulis keičiasi, būtų neišmintinga. Gerai sužaidus, galbūt ir iš Indijos, ir iš Kinijos investicijos gali ateiti. Svarbu nepasiduoti stereotipams. Šiaulių regionui reikia gerų vadybininkų, biurokratų, viešųjų ryšių specialistų. Šiauliai turėtų būti labiau matomi, nes Šiaulius mėgstama pamiršti.
Irena BUDRIENĖ