Jei dabar paskelbti įmonei bankrotą gali pareikalauti nemažai nervų ir teisinių procedūrų, senovėje šis veiksmas trukdavo vos kelias sekundes. Terminas bankrotas kilo iš žodžių „banco rotto" (liet. „sulaužytas suolas“) , nes pirmiesiems bankininkams išrašinėti vekselius ir mokėti pinigus pakakdavo suolo. Bankininkui žlugus, jis sulaužydavo savo suolą, taip visiems parodydamas, kad savo veiklos tęsti nebegali.
Šiais laikais bankrotai skelbiami ne tik įmonėms, bet ir valstybėms. Europoje netylant kalboms apie Graikijos, Airijos, Portugalijos skolas, „Balsas.lt“ kalbina „Nordea Lietuva“ ekonomistą Žygimantą Mauricą. Domimės, kiek realios įsiskolinusių šalių tikimybės bankrutuoti ir su kokiomis grėsmėmis susiduria Lietuva.
Šalies bankrotas kaip sąvoka – kas tai per reiškinys ir, ar gali valstybė iš tiesų bankrutuoti?
Valstybė kaip įmonė tikrai bankrutuoti negali, nes kai bankrutuoja įmonė, ji nebeegzistuoja. Ji dažniausiai yra likviduojama arba yra nuperkama kitos įmonės ir restruktūrizuojama. Savaime suprantama, kad valstybės niekas negali likviduoti, jos negali nupirkti kita valstybė, nors tokių kalbų buvo pasigirdę. Graikijai buvo pateikta pasiūlymų atiduoti keletą savo salų už skolas, bet tokie dalykai yra labai priešiškai priimami visuomenės ir dažniausiai net nesvarstomi. Valstybės bankrotas reiškia, kad ji laiku nesugeba sumokėti skolininkams savo įsipareigojimų - ar tai būtų tarptautiniai skolintojai, ar vidaus. Dažniausiai toks valstybės nesugebėjimas pasireiškia tuo, kad jos išmokėjimas yra atidedamas vėlesniam laikui.
Ar valstybės skola turi viršyti tam tikrą dydį, kad ji būtų pripažįstama esanti arti bankroto slenksčio?
Praeityje šalys bankrutuodavo su labai įvairiu įsiskolinimo lygiu. Pavyzdžiui, Didžioji Britanija XIX amžiaus pradžioje, kai kariavo su Napoleonu, turėjo sukaupusi labai didelę skolą, kuri viršijo 200 proc. jos bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai reiškia, kad skola buvo kone du kartus didesnė nei dabar yra Graikijos ir net 8-10 kartų didesnė už Lietuvos skolas.
Tačiau nepaisant to, savo istorijoje Didžioji Britanija niekuomet nebankrutavo, nes visada sugebėdavo įvykdyti savo įsipareigojimus ir išmokėti skolininkams visas skolas iki paskutinio cento. Kitos šalys bankrutuodavo ir esant labai mažoms skoloms. Pavyzdžiui, Prancūzijoje karalius nuspręsdavo, ar grąžinti skolą skolininkams, ar negrąžinti. Jeigu jis nuspręsdavo negrąžinti, tai skola ir būdavo negrąžinama. Skolininkai turėdavo priverstinai pasirašyti sutikimą, kad skolos atsisako. Tai, sakykime, yra tokie du labai ekstremalūs pavyzdžiai.
Kaip valstybių skolos atsiliepia jos gyventojams?
Augant skolos dydžiui, didžiausia grėsmė yra ta, kad vis didesnė biudžeto pajamų dalis yra skiriama palūkanų normų mokėjimui. Todėl, užuot skyrus biudžeto lėšas socialinei apsaugai ar švietimui, gynybai ir kitoms reikmėms, kurios naudingos šalies visuomenei, tie pinigai skiriami palūkanoms mokėti. Kuo riba aukštesnė, tuo labiau visuomenė ir valstybė nenori mokėti, todėl dažniausiai priimamas sprendimas, kad dalis įsipareigojimų bus negrąžinta. Didžioji Britanija apie 60 proc. visų savo biudžeto pajamų skirdavo vien tiktai savo palūkanų mokėjimui, tai yra milžiniška suma. Lietuva šiuo metu tam skiria apie 6 proc., Graikija apie 15 proc. Šios sumos dar nėra labai didelės, tačiau jau reikšmingos. Graikai palūkanų mokėjimui šiuo metu skiria daugiau pinigų negu gynybai arba švietimui.
Didžiausias skolas Europos Sąjungoje turi tokios valstybės, kaip Graikija, Italija, Belgija, Airija, Portugalija. Kokia yra jų bankroto tikimybė?
Graikija galbūt jau būtų norėjusi bankrutuoti, bet tiek Europos Sąjunga, tiek Tarptautinis valiutos fondas, tarptautinės organizacijos neleidžia jai to padaryti, nes jeigu Graikija bankrutuos, tai gali sukelti neramumus visame pasaulyje. Tam tikra prasme Graikija yra skatinama nepriimti tokio sprendimo.
Kitos šalys, matydamos, kokių problemų gali sukelti Graikijos nemokumas, jai dirbtinai padeda, duoda pinigų tam, kad ji galėtų atsiskaityti su kitais kreditoriais. Italijos, Airijos, Portugalijos skola jau dabar viršija 100 proc. šalies BVP, tačiau šios šalys tikrai gali vykdyti savo įsipareigojimus, jų skolų palūkanų normos apmokėjimai sudaro mažiau nei 10 proc. jų biudžeto pajamų. Darant prielaidą, kad joms investuotojai nori skolinti, šios šalys dar galėtų labai ilgą laiką gyventi su tokio dydžio skolomis. Italija turi antrą pagal dydį skolą po Graikijos, tačiau ji tokią skolą turi jau kone trisdešimt metų. Bent jau iki šiol ji ganėtinai sėkmingai sugebėjo vykdyti visus savo įsipareigojimus.
Apibendrinant galima būtų sakyti, kad šalies bankrotas labai priklauso nuo investuotojų pasitikėjimo. Jeigu šalis vykdė įsipareigojimus, investuotojai ją laikė patikima, dabartinis skolos lygis nėra toks aukštas, kad sukeltų tiesioginį bankrotą. Vienintelis variantas, kodėl tos šalys galėtų patirti vadinamą bankrotą, jei niekas joms nenorėtų skolinti.
Didžiausia krizė šiose šalyse yra pasitikėjimo, jos turi įrodyti savo veiksmais, kad sugebės surinkti pakankamai biudžeto pajamų, kad ateityje grąžintų susikaupusias skolas. Tai būtent Italija dabar ir daro, paskelbdama tolimesnes biudžeto konsolidavimo priemones. Dabartiniai skolos lygiai tokių šalių, kaip Graikija, Italija, Belgija, Airija, Portugalija, patys savaime nekelia didelės bankroto grėsmės, didžiausia grėsmė ateina iš pasitikėjimo krizės. Jeigu investuotojai tikisi, kad, pavyzdžiui, Italija sugebės vykdyti savo įsipareigojimus ir suvaldys savo biudžeto deficitą, tai bankroto tikimybė nėra didelė.
Valstybių skolos – tai švaistūniškas valdžios elgesio padarinys ar reiškinys, kurio iš esmės neįmanoma išvengti?
Skolos yra natūralus reiškinys. Istorija rodo, kad šalims netgi geriau turėti tam tikrą skolos lygį, ne per didelį ir ne per mažą, negu visai neturėti skolų. Jeigu atsitinka kažkas labai netikėto, pavyzdžiui, kaip Japonijoje atslinkęs cunamis ir žemės drebėjimas, tuomet valstybė turi paremti savo gyventojus. Jeigu ji jau turi tam tikrą skolą, yra žinoma finansų rinkose, tai ji tuomet labai greitai gali pasiskolinti pinigų. Jeigu valstybė visiškai jokios skolos neturi, ir neturi sukaupusi jokio rezervo juodai dienai, gali būti labai sunku pasiskolinti. Apskritai, priežastis, kodėl atsirado valstybių skolos, buvo valstybių karai. Karo metu valstybei reikėdavo turėti labai daug pinigų ir dėl to valstybės labai didindavo savo skolas. Pavyzdžiui, JAV po II-ojo pasaulinio karo turėjo labai didelę skolą, lyginant su jos BVP ,ji buvo labai panašaus dydžio kaip šiuo metu. Dabar JAV tam tikra prasme taip pat kovoja globalizacijos karus su Kinija. Todėl jie vėlgi turi skolų.
Kiek skolos valstybei turėti yra normalu ir kiek jau yra per daug?
Europos Sąjunga yra susitarusi, kad normos riba yra iki 60 proc. šalies BVP. Gaila, bet beveik nė viena iš senųjų Europos Sąjungos šalių šiuo metu šio susitarimo nevykdo. Išskyrus Skandinavijos šalis, praktiškai visų Europos senbuvių skolos viršija šį skaičių. Šiuo požiūriu vertinant, galima būtų sakyti, kad rizika yra padidėjusi. Šalis, turėdama tam tikrą dalį skolos, dalyvauja finansų rinkose, ji leidžia savo obligacijas, tai taip pat yra labai geras taupymo instrumentas.
Kodėl Didžioji Britanija nugalėjo Prancūziją XIX amžiuje? Dėl to, kad Britanija turėjo labai išvystytas finansų rinkas, Londonas tapo finansų centru, nes Anglija skolindavosi žymiai daugiau negu kad Prancūzija. Prancūzija kas 15-20 metų nubraukdavo visą skolą, nes taip nuspręsdavo karalius. O britai beveik visada turėjo gana nemažą skolą, ja prekiaudavo ir dėl to Londonas ir tapo finansų centru. Nors ir paradoksalu, tai parodo skolos svarbą.
Kokia yra Lietuvos situacija bendrame Europos Sąjungos kontekste? Ar yra kokių didesnių grėsmių kalbant apie viešuosius finansus, skolas, bankroto tikimybę?
Lietuvos padėtis, lyginant su senosiomis įsiskolinusiomis Europos Sąjungos periferinėmis šalimis, tokiomis kaip Graikija, Italija, Portugalija, yra nepalyginamai geresnė. Mūsų skolos bendras dydis yra gerokai mažesnis, Lietuvos skola siekia kiek daugiau nei 40 proc. BVP. Tačiau nereikia dėl to džiūgauti, nes riba tarp bankroto ir ne bankroto yra labiau lemiama ne skolos dydžio, o pasitikėjimo ta šalimi. Lietuva šiuo atžvilgiu yra labai nedėkingoje pozicijoje, todėl kad jos istorija, yra labai trumpa, tik 20 metų nepriklausomybės, ir ta istorija tikrai nėra gera. Per tuos metus nė karto nesugebėjome turėti subalansuoto savo valstybės biudžeto.
Mūsų valstybė visada gyveno taip, kad daugiau išleisdavo negu surinkdavo mokesčių. Visada gyvenome šviesesnio rytojaus sąskaita. Šitą dalyką investuotojai labai aiškiai mato, tokia mūsų biudžeto tvarkymo istorija tikrai nėra gera, todėl ir pasitikėjimas Lietuva nėra didelis - jis yra gerokai mažesnis už Italijos, Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos.
Nereikėtų džiūgauti, kad mūsų skolos lygis mažas ir vertėtų labiau gerinti savo įvaizdį bei pasitikėjimą. Tai, kad pasitikėjimas mumis yra prastas, rodo ir mūsų mokamos vienos didžiausių palūkanų už skolą Europos Sąjungoje. Mes mokame premiją už pasitikėjimo neturėjimą.
Jeigu pavyktų subalansuoti biudžetą, ar tai išaugintų pasitikėjimą ir kiek galėtų mažėti mūsų mokamos skolos palūkanos?
Būtina stengtis biudžetą subalansuoti ir parodyti pasaulinėms finansų rinkoms, kad mes visgi esame panašūs į kaimynus estus, o ne graikus, portugalus. Tokiu būdu mes nušautume du zuikius: sumažėtų mūsų skolinimosi kaina, ir pati skola. Tai reiškia, kad gautume dvigubą naudą.
Pasaulyje nemažai šalių, patyrusių bankrotus, skirtingai sprendė savas problemas. Apie tai skaitykite straipsnyje:
