Besiverčiančiųjų gyvulininkyste Lietuvoje per dvidešimtmetį sumažėjo triskart, dalis buvusių fermų šiandien virtę griuvėsiais, kitos – apleistos ir tuščios. Šį yrantį sovietinį paveldą ūkininkai norėtų naudoti savo reikmėms, tačiau koją kiša dingę savininkai ir biurokratija.
Žlugus sovietmečiu kurtiems kolūkiams jų turtas buvo išdalytas žmonėms už pajus. Šitaip gabalėliais buvo padalytos ir fermos. Dalis jų šiandien priklauso vienam savininkui, dalis vis dar turi dešimtis savininkų, kuriuos, sako šalies savivaldybės, neretai rasti sunku arba visai neįmanoma.
Griauti svetimo negali
„Kone kiekviename kaime yra tokių vaiduoklių, – sakė Rokiškio savivaldybės Kamajų seniūnijos seniūnas Vytautas Vilys. – Jų savininkai nuosavybės teisę gavo pagal pajus, o savivaldybė net tada, kai likę tik griuvėsiai, negali griauti svetimo turto.“
Savininkai, kurių dažnai neįmanoma rasti, yra viena priežasčių, kodėl kone visuose šalies rajonuose stūkso griuvėsiai. „Savivaldybės turi tokią teisę, paskelbiame griuvėsių šeimininkų paiešką laikraščiuose, – aiškino procedūrą V. Vilys. – Jeigu atsiliepia, liepiame sutvarkyti, jeigu nerandame, pastatas paskelbiamas bešeimininkiu ir savivaldybė gali jį nusavinti, o vėliau – nugriauti.“
Anot seniūno, bausti griūvančių fermų šeimininkus sudėtinga, mat, rodos, nemažą objektą valdantys žmonės dažniausiai itin neturtingi: „Jų turimų fermų niekam nereikia, o panaudoti patys taip pat neišgali.“
Reikia finansavimo
Buvusių fermų griuvėsius griauti kainuoja. Savivaldybės tarsi sutarusios kartoja, kad jeigu būtų skiriamas didesnis finansavimas, apleistų fermų būtų gerokai mažiau. Savininkų ieškoti reikia mažiausiai išlaidų, tačiau daug kainuoja pastatus inventorizuoti, dokumentus tvarkyti, projektą pastato griovimui parengti ir t. t. „Šiandien išgalime griauti tik avarinius pastatus“, – pasakojo Kėdainių rajono meras Rimantas Diliūnas.
Kėdainių rajoną R. Diliūnas vadina žemės ūkio rajonu. Anot jo, senos žemės ūkio plėtros tradicijos lėmė, kad žlugus kolūkiams čia liko ne vienas stiprus ūkis. „Šiandien turime veikiančias 24 žemės ūkio bendroves, turime puikių ūkininkų, fermų, kuriose pilna gyvulių“, – savo valdomą rajoną gyrė meras.
Laisva – tik po fermomis
Apleistų ir nedirbamų fermų čia nedaug. „Kai kuriomis vienas kuris nors iš savininkų naudojasi, dalis jau nugriauta, tačiau dalis griuvėsių tebestovi. „Bet žemės pas mus laisvos nėra. Net jeigu ir ferma stovi, žemė laisva tik po ja – aplink iki langų suarta“, – sakė meras.
Anot jo, viena priežasčių, kad Lietuvoje tiek daug apleistų fermų, – aktyviai propaguojama augalininkystė. Nuo 1990 metų iki šių dienų gyvulininkystės ūkių Lietuvoje sumažėjo kone triskart, o pastaruosius penkerius metus Europos Sąjunga aktyviai skatina augalininkystę.
„Pagaliau tam, kad reikėtų fermų, reikia laikyti didelę bandą“, – kalbėjo R. Diliūnas. Kėdainių rajono mero nuomone, norint atgaivinti senąsias fermas reikia ir daugybės investicijų, daug ką rekonstruoti, modernizuoti.
Bijo jungtis į kooperatyvus
Pasak Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) Kooperacijos ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo pareigas laikinai einančio Gyčio Viršilo, kalbant, kodėl Lietuvoje tiek daug apleistų sovietinių fermų, reikėtų minėti ir kintančią demografinę padėtį, migraciją iš kaimo į priemiesčius ir miestus, emigraciją. „Be to, ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje ūkininkų amžiaus vidurkis sparčiai didėja, ūkininkai sensta“, – teigė jis.
Tačiau vardydamas priežastis, dėl kurių senosios fermos gali būti nepopuliarios tarp ūkininkų, G. Viršilas minėjo ir tai, kad pastatai – itin seni ir neatitinka šiandieninių reikalavimų tokio tipo objektams. „Nuo 1990 metų aplinkosaugos reikalavimai vis griežtėjo, o sovietinės fermos buvo statytos paisant visai kitokių taršos normų“, – sakė specialistas.
Anot jo, dalis dabartinių fermų savininkų galbūt ir galėtų steigti žemės ūkio bendroves bei kurti ūkį kartu, tačiau prisimindami sovietinių kolūkių pavyzdžius šiandien lietuviai baidosi tokios veiklos formos. „Lietuvoje šiandien yra registruotų daugiau nei 400 kooperatyvų, tačiau didelė dalis jų paprasčiausiai neišregistruoti, nustoję veikti, – aiškino pašnekovas. – Natūralu, kad žmonės nepasitiki. Be to, jeigu kooperatyvo savininkai tarpusavyje nesutaria, sunkumų kyla ir parduodant jiems priklausantį turtą, tad net norintieji panaudoti seną fermą to padaryti negali.“
Daugelis pradėjo nuo senų
G. Viršilas neslėpė, kad į ŽŪR neretai kreipiasi žmonės ir tikina norintys įsigyti bei modernizuoti apleistas fermas. „Tačiau aš linkęs sieti tai su užsieniečiais, užsienio kompanijomis ir investicijomis“, – atskleidė abejones jis.
Per pastaruosius penkerius metus padaugėjo ir tokių ūkininkų, kurie modernizavo turimas senas fermas gavę Europos Sąjungos paramą ūkiams modernizuoti. „Kiek kainuoja prikelti apleistą fermą, pasakyti sunku. Lietuvoje netrūksta modernių ūkių ir, mano nuomone, kadangi kurti ūkį sudėtinga ir brangu, daugelis ūkininkų pradėjo nuo senų pastatų, kuriuos laikui bėgant modernizavo“, – svarstė Kooperacijos ir kaimo plėtros skyriaus specialistas.G. Viršilas sakė, kad šiandien visuose rajonuose stūksantys griuvėsiai krašto nepuošia, tačiau valstybei reikėtų atsargiai reguliuoti padėtį. „Būtų džiugu, jei žemės ūkio subjektai turėtų pirmenybę įsigyjant senąsias fermas, tačiau reikėtų mechanizmą išgryninti, nuspręsti, kas gali įsigyti fermas, – svarstė specialistas. – O galbūt užtektų sudrausminti esamus savininkus, įpareigoti juos sutvarkyti griuvėsius.“
Seną įrengti pigiau
Kėdainių rajono Pernaravos kaime didžiulį ūkį valdantis ūkininkas Donatas Vaitelis verslą pradėjo nuo vienos senos fermos, laikui bėgant ją modernizavo, pasistatė daugiau ūkinių pastatų. Anot jo, ūkininkui daug pigiau modernizuoti seną fermą ir įsirengti reikiamą įrangą nei pastatyti naują. „Gaila, kad tos fermos stovi nenaudojamos. Valstybė galėtų apmokestinti tokius savininkus, nes dabar iš griuvėsių nei valstybė naudos turi, nei ūkininkai panaudoti gali“, – sakė jis.
Anot jo, sėkmingai panaudoti ūkininkas gali ne tik dar stovinčią fermą – užtenka ir fermų pamatų. „Esmė yra pamatai ir supiltos aikštelės, įrengti keliai. Apytikriai skaičiuojant, tokie įrengimai ūkio įkūrimo kainą sumažina ketvirtadaliu, – skaičiavo D. Vaitelis. – O juk kitos geriau išsilaikiusios fermos turi ir sienas, sutvarkytas nuotėkų sistemas, taigi įsikurti kainuoja pigiau.“
Reikėtų bausti
Ūkininko nuomone, valstybė į šią padėtį turėtų reaguoti griežčiau. „Pavyzdžiui, sugriautos fermos. Juk kaip statybai reikia projekto, taip griovimui irgi reikia projekto, tad savavališkai fermas nugriauti jau yra nusižengimas“, – sakė D. Vaitelis. Jo nuomone, niekas nežino, kas yra dviejų trečdalių griūvančių fermų savininkai.
„Jeigu tokiems savininkams, kurie laiko apleistas fermas ir neparduoda, valstybė skirstytų baudas ir leistų pasirinkti, ar jas susimokėti, ar parduoti, jau būtų gerai“, – įsitikinęs ūkininkas. Jo nuomone, taip didelė dalis fermų greitai būtų parduotos tiems, kam jų reikia labiausiai.
„Galų gale žmonės iš daugelio fermų jau išsinešė ką norėjo – plytas, šiferį ir metalą. Likę tik pamatai, kuriuos mūsų ūkininkai tikrai pritaikytų savo reikmėms“, – pabrėžė D. Vaitelis.
FAKTAI: Gyvulininkystė Lietuvoje
Skaičiuojama, kad nuo 1990 metų iki dabar gyvulininkystės ūkių sumažėjo triskart
Ūkininkų nuomone, ūkį senoje fermoje kuriant išlaidos sumažėja 25 proc.
Lietuvoje šiandien registruota daugiau nei 400 ūkinę veiklą vykdančių kooperatyvų, kurių dalis – neišregistruoti ir nustoję veikti
Straipsnis publikuotas savaitraštyje „Ekonomika.lt“, (nr. 22(84) birželio 11-17 d.), rubrikoje „Lietuvoje“.
