Šalia bankų pasaulio klesti milžiniška, tačiau retai pastebima šešėlinės bankininkystės karalystė. Rizikos draudimo ir pinigų rinkos fondai per pastaruosius keliolika metų, nepaisant pasaulinės finansų krizės, išaugo iki neįtikėtino dydžio ir įgijo nemenką reikšmę.
Lyg ir derėtų džiaugtis inovacijomis finansinių instrumentų srityje, deja, priešingai nei tradiciniai bankai šešėlinės bankininkystės atstovai yra nepasiekiami priežiūros institucijų rankoms. Jiems netaikomi reikalavimai ir ribojimai su kuriais vardan visuotinės ekonomikos stabilumo turi taikstytis įprasti bankai. Tokia padėtis neramina, atsiranda pagrindas baimintis dėl naujos finansų krizės. Dėl šios priežasties įstatymų leidėjai kurpia planus, kurie leistų pažaboti šešėlinės bankininkystės atstovus. Tačiau ne viskas taip paprasta, nes neteisingas žingsnis gali sumaišyti visas kortas ir sutrikdyti bankų bei verslo kreditavimą, kuris yra nemenka dalimi priklausomas nuo šešėlinės bankininkystės, rašo „Der Spiegel“.
2007 metais nemažai investicinės bankininkystės atstovų patyrė šoką, prarado milijardus JAV dolerių ir neteko darbo. Vis dėlto neilgai trukus daugelis iš jų grįžo į finansų pasaulį, tačiau šį kartą ėmėsi šešėlinės bankininkystės.
Šešėlinės bankininkystės atstovai dažnai užsiima panašia veikla kaip ir tradiciniai bankai, tačiau sugeba išvengti pastariesiems taikomu reguliacinių apribojimų.
Tarp tokių institucijų patenka ir rizikos draudimo fondai, kurie gali sau leisti skolinti klientų lėšas itin rizikingoms bendrovėms. Tokios kompanijos dėl aukšto nemokumo rizikos laipsnio negalėtų gauti tradicinių paskolų palankiomis sąlygomis, todėl joms belieka kreiptis į panašaus pobūdžio fondus. Rizikos draudimo fondai ne tik skolina, bet ir su didele nuolaida išperka iš bankų pernelyg rizikingas paskolas. Tokiu būdu rizikos fondai turi galimybe uždirbti žymiai daugiau nei tradicinės bankininkystės atstovai, kita vertus jiems tenka susidurti su didesne skolininkų nemokumo rizika.
Trūksta priežiūros
Bankai, priežiūros institucijos ir politikai sunerimo dėl šešėlinės bankininkystės plėtros masto ir rizikos. Iki 2007 metų šešėlinė bankininkystė augo kaip ant mielių. Ne paslaptis, kad tie patys tradiciniai bankai mielai steigdavo šešėlinės bankininkystės bendroves, kurioms pavesdavo vykdyti pernelyg rizikingas investicijas. Tokiu būdu bent jau formaliai tradicinių bankų buhalteriniai balansai atrodydavo tvarkingi, o didesnės rizikos veikla buvo perkeliama į menkai prižiūrimą šešėlinės bankininkystės sektorių.
Per keletą metų šešėlinėje bankininkystėje atliekamų sandorių suma išaugo nuo 27 tiki 60 trln. JAV dolerių.
Išaušo diena, kuomet priežiūros institucijos nutarė sugriežtinti tokio verslo veiklą.
Po pasaulinės finansų krizės politikai ir visuomenės veikėjai ėmė reikalauti griežtesnio finansų sektoriaus reguliavimo. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tradicinės bankininkystės atstovai netruko sulaukti naujų suvaržymų, tuo tarpu šešėlinė bankininkystė iki pat šiol buvo beveik nepaliesta.
Žmogus, ant kurio pečių gula atsakomybė už būsimus pokyčius, darbuojasi Bazelyje. Norvegas Sveinas Andresenas užima Finansinio stabilumo tarybos (FST) generalinio sekretoriaus pareigas. Pastaroji institucija veikia prie Tarptautinio atsiskaitymų banko, kuris vienija pasaulio centrinius bankus.
FST tikslas – išvengti 2007/08 metų pobūdžio krizių. Anot S. Andreseno, iki šiol vyriausybės pernelyg atlaidžiai žiūrėjo į šešėlinės bankininkystės užkulisius ir jo užduotis - įnešti šiek tiek tvarkos į šią veiklą.
Drasko nesutarimai
Netrukus FST pateiks siūlymus dėl naujos teisinės bazės, kuri turėtų įsigalioti viso pasaulio mastu. Tiesa, politikai šiuo pasiūlymus svarstys iki kitų metų rugsėjo.
Iki šiol nedaug kas žinoma apie šešėlinės bankininkystės atstovus, nes nesant aiškaus teisinio reguliavimo priežiūros institucijos negali jų priversti pateikti išsamių duomenų apie veiklą. S. Andreseno teigimu be priežiūros neįmanoma gauti duomenų, o be duomenų neįmanoma sukurti tinkamos priežiūros, todėl yra atsiduriama aklavietėje.
Kol kas net nepavyko susitarti kas galėtų kontroliuoti šios informacijos rinkimą. G-20 nariams sunkus rasti sutarimą tokiu svarbiu klausimu, nes reguliavimo apimtis gali smarkiai atsiliepti šalių ekonomikai.
Siekdama atskleisti aiškesnį paveikslą FST sudarė pasaulio šešėlinės bankininkystės žemėlapį. Paaiškėjo, kad egzistuoja maždaug penkiasdešimt skirtingų šešėlinės bankininkystės verslo modelių. Šiuo metu FST bando išskirti dešimt dažniausiai pasitaikančių modelių, kurių bendra valdomo turto vertė siekia 20 trln. JAV dolerių.
Susitarti sudėtinga, štai Vokietijos finansų priežiūros tarnyba „BaFin“ siūlė detaliai reguliuoti visų rizikos draudimo fondų veiklą, tačiau jai kelią pastojo JAV ir Didžioji Britanija, kuriose įsikūrė didžioji dalis šių finansų institucijų.
Vis dėlto galų gale pavyko susitarti, kad ateityje priežiūros sulauks tik tie rizikos draudimo fondai, kurie yra susiję kreditavimo sandoriais. Pastarieji sudaro kone trečdalį visos industrijos.
Tuo tarpu rizikos draudimo fondų valdytojai jaučiasi nepagrįstai kaltinami lošimais iš svetimų pinigų. Juos žeidžia palyginimai su azartinių lošimų žaidėjais, pamirštant kokią naudą pasaulio ekonomikai duoda šešėlinė bankininkystė.
Lazda turi du galus
Net ir priežiūros institucijos pripažįsta, kad rizikos draudimo fondai atliek tam tikrą bankų sanitarų funkciją. Perimdami rizikingiausias paskolas jie nuima nuo indėlininkų pečių banko bankroto riziką.
Be to, bankams nenoriai skolinant mažam ir vidutiniam verslui šešėlinė bankininkystė bent iš dalies tapo tradicinių kreditų pakaitalu.
Daugelis šešėlinės bankininkystės atstovų naudodamiesi šiais argumentais sėkmingai atsikratė jiems primesto statuso. Dauguma jų darbuojasi JAV, kurios liberaliai vertina tokių institucijų veiklą.
Saugumo iliuzija
Ilgą laiką investicijos į pinigų rinkos fondus buvo laikomos saugiomis, tačiau paaiškėjus, kad toks saugumas yra trapus investuotojai puolė į paniką ir ištuštino savo sąskaitas. Vyriausybėms teko suteikti garantijas šių fondų atžvilgiu ir užkirsti kelią naujai pasaulinei krizei, nes daugelis bankų šiais fondais naudojasi kaip finansų šaltiniu.
JAV pinigų rinkos fondai sudrebino pasaulį 2011 metais, kai atsiėmė milijardus eurų iš Prancūzijos bankų. Pastaruosius tuo metu kaip tik krėtė spekuliacijos dėl euro zonos ateities. Belieka padėkoti tarptautinėms institucijoms, kurios laiku parėmė šiuos bankus. Daugelis tokių bankų trumpuoju laikotarpiu skolinasi iš pinigų rinkos fondų ir perskolina ilgam terminui kredituodami tokius sandorius kaip orlaivių ar bendrovių įsigijimas.
S. Andresenas nori užkirsti kelią panašiai praktikai, nes vos tik sustoja pinigų rinkos fondų finansavimas, įšąla tradicinio kreditavimo sistema ir reali ekonomika. Žinoma, ryšys yra abipusis ir į bėdą įklimpę bankai gali nuskandinti svarbius pinigų rinkos fondus, todėl anot finansininko jų santykius derėtų aiškiai sureguliuoti.
Pasiūlymų kaip ir kokius pinigų rinkos fondus derėtų kontroliuoti egzistuoja daugybė. Tam tikrų pokyčių jau galima pastebėti. Nuo 2010 metų JAV privertė šiuos fondus bent jau atskleisti daugiau duomenų apie investicijų srautus. Be to, teisės aktais buvo įtvirtinta pareiga padidinti lėšų atsargas, kurias būtų galima panaudoti klientų tarpe kilus panikai.
Nepamainomi
Bėda ta, kad priežiūros institucijų norų įgyvendinimas gali grįžti bumerangu ir atnešti daugiau žalos nei naudos. Pinigų rinkos fondai dažniausiai investuoja į obligacijas, kurių palūkanų normos šiuo metu yra itin mažos, todėl šių fondų pelno maržos jau šiandien yra kuklios.
Anot S. Andreseno griežtesnis reguliavimas pareikalautų iš pinigų rinkos fondų dar daugiau išlaidų ir didelė jų dalis gali palikti verslą.
Tokio scenarijaus nenori niekas, nes bankai, korporacijos ir daugelis JAV savivaldos institucijų liktų be svarbaus finansavimo šaltinio. Pinigų rinkos fondai finansuoja net du trečdalius trumpojo laikotarpio JAV savivaldos skolos vertybinių popierių. Neretai į šiuos šešėlinės bankininkystės atstovus kreipiasi ir bendrovės, kurioms pritrūksta lėšų finansuoti einamąsias išlaidas.
Šiuo atžvilgiu sistema veikia gana sustyguotai, jeigu bendrovei trūksta apyvartinių lėšų tereikia susiekti su atsakingu asmeniu ir po pietų reikiama suma bus pervesta iš pinigų rinkos fondo į bendrovės sąskaitą. O rytoj drauge su tam tikru užmokesčiu jie vėl bus grąžinti fondui.
Tokioms bendrovėms kaip aviacijos pramonės milžinei EADS dėl netikėtų aplinkybių gali labai greitai prireikti stambios pinigų sumos. Prieš kelias savaites EADS išplatino 300 mln. eurų vertės trumpalaikes obligacijas. Pinigų rinkos fondai jas išgraibstė per 15 minučių ir bendrovė galėjo toliau tęsti veiklą.
Nuo pinigų rinkos fondų priklauso daugybė didžiulių bendrovių, todėl bet koks neteisingas priežiūros institucijų žingsnis stengiantis pažaboti šešėlinę bankininkystę gali parklupdyti atsiliepti pasaulio ūkiui.
S. Andresenas baiminasi, kad griežtinant tradicinės bankininkystės veiklą vis daugiau investuotojų perkels savo lėšas į šešėlinę bankininkystė. Istorija rodo, kad žmonės lengvai pamiršta investicines klaidas ir lengva ranka prisiima netinkamai įvertintą riziką, todėl jeigu nebus sukurtas optimalus priežiūros mechanizmas šešėlinės bankininkystės atstovai gali įtikėti savo neklystamumu ir klaidingais sprendimais paleisti vėjais investuotojų lėšas bei parklupdyti pasaulio ekonomiką.
