Valdantieji siekia įvesti nekilnojamojo turto mokestį. Vieną koncepciją kuria Finansų ministerija, o kitą ketina pristatyti Tautos prisikėlimo frakcija. Nors abi koncepcijos dar neviešos, apie nekilnojamojo turto mokestį galima kalbėti ir nežinant detalių dėl dviejų priežasčių.
Pirma, šio mokesčio ydos yra esminės ir nepriklauso nuo mokesčio dizaino, o antra, mokestis yra toks paprastas, kad didelių išradimų jame būti ir negali. Nepriklausomai nuo to, ar mokesčio baze pasirenkama turto vertė, ar kvadratiniai metrai, nepriklausomai nuo to, ar apmokestinamas antras būstas, ar tam tikrą minimumą viršijanti vertė, mokestis išlieka blogiausiu mokesčiu visų mokesčių sąraše.
Kuo blogas šis mokestis? Didžiausia jo yda yra pats mokesčio objektas. Kas galėtų ekonomiškai pagrįsti, kad reikia apmokestinti nekilnojamąjį turtą, išskiriant jį iš viso kito turto sąrašo? Kodėl ne akcijos, ne antikvaras, ne brangenybės, o nekilnojamasis turtas? Mėginama įrodyti, kad nekilnojamasis turtas byloja apie gebėjimą mokėti – tokį principą turi atitikti kiekvienas taikomas mokestis. Tačiau įrodyti negali pavykti, nes tokio sąryšio tiesiog nėra. Asmuo gali turėti nekilnojamojo turto, ir neturėti pajamų dėl įvairiausių priežasčių. Esant nekilnojamojo turto mokesčiui, tai reikštų, kad tas, kuris neturi, tegu ir laikinai, pajamų mokesčiams sumokėti, yra pasmerktas atsisakyti ir turto. Nekilnojamojo turto mokestis yra nukreiptas ne prieš turtinguosius, o prieš neturtėlius, prieš vidutiniokus. Jei neturi pinigų, neturėk nieko, nei turto – tokia šio mokesčio logika.
Toks diskriminacinis mokesčio objekto pasirinkimas turi didelės įtakos žmonių apsisprendimams, kaip naudoti savo pajamas. Esant nekilnojamojo turto mokesčiui, žmonės vengs investuoti į nekilnojamąjį turtą, nes tai reikš ilgalaikius mokestinius įsipareigojimus. Šeima atidėlios dar vieno būsto, kuris būtų skirtas vaikams gyventi, kai šie užaugs, įsigijimą. Nekilnojamojo turto mokesčio mentalitetas – verčiau pravalgyti, nei investuoti į šį turtą. Priklausomai nuo mokesčio dizaino, kartos vengs gyventi kartu arba priešingai, gyvens kartu, kai to jau nebenorėtų daryti. Kadangi šis mokestis taikomas tokiam daiktui, be kurio šiomis gamtinėmis sąlygomis negalime apsieiti, neišvengiamai mūsų sprendimai dėl būsto šio mokesčio bus paveikti.
Antroji didžioji šio mokesčio yda yra daugkartinis tų pačių pajamų apmokestinimas. Turtas yra įsigytas iš apmokestintų pajamų. Jei iš turto naudojimo gaunamos pajamos, šios taip pat yra apmokestinamos. Turto mokestis – tai savotiškas akcizas turtui, tačiau renkamas ne vieną kartą įsigyjant turtą, o kasmet, per amžius, kol tas turtas yra.
Sakoma, kad mokestis reikalingas vien todėl, kad jis taikomas daugelyje pasaulio šalių. Pasaulio valstybės šį mokestį turi iš senų laikų, kai dar nebuvo sukurti ir įvesti šiuolaikiniai mokesčiai – pajamų, pelno, PVM. Ir atsiradus naujiems, žymiai efektyvesniems mokesčiams, šalys niekaip negali atsisakyti nekilnojamojo turto mokesčio. Taip vyksta ne todėl, kad šis mokestis būtų itin pelningas biudžetams, neutralus ir kitaip vertingas kaip mokestis. Nieko panašaus - mokesčiai turi savybę būti amžini, didėti ir daugėti. Įvedus mokestį, jo praktiškai neįmanoma atsisakyti. Priešingai, jie dar ir plečiasi. Jei Lietuvoje bus įvestas nekilnojamojo turto mokestis tik porai tūkstančių gyventojų, galėčiau lažintis, kad per dešimtmetį šį mokestį mokėtume kas antras. Ant vienos rankos pirštų galėtume suskaičiuoti mokesčius, kurių valstybės atsisakė. Ir tai buvo labai seniai.
Dažnai sakoma, kad nekilnojamojo turto mokestis geras ir reikalingas, tačiau dabar netinkamas metas jį įvesti. Deja, šiam mokesčiui nėra gero laiko, nes mokestis fundamentaliai ydingas. Nekilnojamojo turto burbulą taip pat sprogdinti reikėjo ne šiuo mokesčiu, o naikinamomis mokesčių lengvatomis būstui. Beje, kokia įžvalgi apmokestinimo politika – pradžioje skatinti būsto įsigijimą, o po to jį apmokestinti...
Rūta Vainienė, komentaras Lietuvos radijui
