Rusijos veiksmų supurtyti šalies pieno produktų perdirbėjai nedelsdami įjungė stabdžius ir persiorientavo į lėčiau gendančių produktų gamybą, o jau pagamintus produktus paskyrė labdarai arba pardavinėjo vietos prekybos centruose, taikydami „riebias“ kainų nuolaidas.
Kyla natūralus klausimas – kiek šalies verslas yra pažeidžiamas staigių išorės aplinkos pokyčių, kurių neįmanoma numatyti nei pačios įmonės, nei makro lygiu? Verslo pažeidžiamumą tikslinga matuoti eksporto į Rusiją lyginamuoju svoriu visame eksporte, kuris įvairiuose verslo sektoriuose skiriasi net dešimtimis kartų. Pažymėtina, kad čia kalbama apie lietuviškos kilmės eksportą.
Ryškus lyderis šioje skalėje yra geležinkelio arba tramvajaus lokomotyvų, riedmenų ir jų dalių prekių grupė, kurios eksportas į Rusiją 2013 m. sausio-rugpjūčio mėn. sudarė 72,9 proc. viso šių prekių eksporto. Tiesa, šis verslas „neužsakinėjo muzikos“ bendrame Lietuvos eksporto kontekste – jo dalis tesudarė 1 proc. Antroje vietoje buvo pienas ir pieno produktai, iš kurių į Rusiją iškeliavo 32,4 proc. Beje, 2004 m. į šią šalį buvo išvežta tik 18,9 proc. viso pieno ir pieno produktų eksporto. Šiemet santykinai daug į Rusiją vežta kaučiuko ir jo dirbinių – 31 proc., kilimų – 30 proc., muilo ir skalbiklių – 25 proc., nealkoholinių gėrimų – 23 proc., antžeminio transporto priemonių – 22 proc., mėsos ir jos produktų – 22 proc. Tiesa, šių grupių, išskyrus transporto priemones ir mėsą bei jos produktus, vaidmuo bendrame eksporte buvo menkas.
Tuo tarpu mašinų ir įrengimų „rusiškasis“ eksportas tesudarė 11 proc., medienos ir medienos dirbinių – 4 proc., tekstilės – 3 proc., baldų – 3 proc., žuvies ir žuvies produktų – 1 proc., trąšų – 1 proc. Jeigu panašūs akibrokštai ištiktų ir šiuos verslo sektorius, esminių nuostolių jie nepridarytų. Be to, išskyrus mėsą ir mėsos produktus, žuvį ir žuvies produktus, neįmanoma reikšti minėtosioms prekių grupėms sanitarinių ar epidemiologinių pretenzijų, kadangi tai nėra maisto produktai ir jų kokybė yra pačių pardavėjų ir pirkėjų reikalas. Sunkesnė Lietuvos vežėjų padėtis – jiems neigiamai atsilieptų tiek lietuviškos kilmės prekių eksporto, tiek reeksporto stabdymas.
Taigi Rytų kaimyno galimybės platinti ir gilinti konfliktą nėra begalinės. Be to, naujų prekių grupių įtraukimas į „juoduosius sąrašus“ menkai tepadėtų norintiesiems įsitvirtinti Rusijos rinkoje mūsų gamintojų konkurentams, kadangi sankcijų paliesti lietuviški pieno ir jo produktai sudarė tik 1 proc. Rusijos rinkoje (daugiausia didmiesčiuose) parduodamų atitinkamų prekių apyvartos. Ką jau bekalbėti apie kitas prekes, kurių kiekybinis svoris buvo keleriopai ar dešimteriopai mažesnis.
Aišku, ši statistika menkai paguodžia Lietuvos pieno perdirbėjus, kurie privalo skubiai spręsti tiek taktinius, tiek strateginius uždavinius. Užsienio prekybos statistika rodo, kad Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, daugelio prekių grupių eksporto į Rusiją dalis ne tik nesumažėjo, bet apčiuopiamai išaugo. Čia nėra nė kruopelytės geopolitinių intencijų – tiesiog prekybos Rytų rinkose nauda smarkiai pranoko eksporto į Vakarus pelningumą. Šis prekybinis konfliktas verčia susimąstyti, ar pasiekiamos Rusijos rinkoje pelno maržos nereikėtų atsverti politinio neapibrėžtumo koeficientu, kuris reiškia ne ką kita kaip dėl įvairių trikdžių periodiškai atsirandančius nuostolius.
Parengė Gitanas Nausėda, SEB banko prezidento patarėjas
