Kylančios kainos mažina žmonių gerovę. Kad kainos nekiltų - suprantamas ir siektinas tikslas. Tačiau kai su kylančiomis kainomis kovoti užsimoja politikai, sprendimai neretai būna smarkūs (apriboti, kompensuoti, reguliuoti, susitarti, pažaboti...).
Dėl tokių veiksmų sulaukti galime ne tik dar labiau kylančių kainų, tačiau ir ekonominės katastrofos. Bet kaip padaryti ir ko nedaryti, kad kainos visgi nekiltų?
Kodėl kainos kyla?
Esminė kainų augimo priežastis - pasiūla ir paklausa. Jei kyla ne šiaip kažkokios kainos, o visos arba daugelis kainų, vadinasi, iš kažkur kažkieno rankose atsiranda daugiau išlaidoms skirtų pinigų - išauga paklausa. Tačiau dėl naujai atsiradusių pinigų automatiškai neatsiranda naujų prekių. Todėl kainos ir kyla. Iš čia ir dar viena - bene pagrindinė - kylančių kainų, arba infliacijos, bėda.
Padaugėjus pinigų vartotojai ir verslininkai mano, kad jie atspindi realiai egzistuojančių gėrybių kiekį, nors iš tikrųjų taip nebėra. Todėl priimami neteisingi vartojimo ir investavimo sprendimai, vedantys į kainų augimą, trumpalaikį ekonomikos bumą, tačiau ilgalaike prasme - į ekonomikos krizę.
Kodėl kainos itin sparčiai kyla Lietuvoje?
Nauji lengvai prieinami pinigai per pastaruosius kelerius metus yra užtvindę pasaulį ir tas pirmiausiai matoma JAV, kurios pinigų politika tiesiogiai veda į dolerio nuvertėjimą ir į ekonomikos nuosmukį. Kylančios kainos kankina toli gražu ne tik Lietuvos gyventojus. Tačiau Lietuvoje situacija ypatinga, nes kainos kyla itin sparčiai. Tai nenuostabu turint galvoje, kad pinigų kiekis Lietuvoje nuo 2002 iki 2007 metų pakilo 2,5 karto!
Lietuvos laisvosios rinkos institutas ne kartą atkreipė dėmesį, kur yra tokio pinigų kiekio kilimo Lietuvoje šaltiniai:
ES parama (apie 2 mlrd. per metus); biudžeto deficitas, kuris dengiamas skolinimusi daugiausiai iš užsienio (1 mlrd. per metus); emigrantų į Lietuvą siunčiami pinigai (kai kuriais skaičiavimais, apie 2 mlrd. per metus); kreditiniai ištekliai iš užsienio bankų, o ne iš taupymo Lietuvoje.
Lietuvoje visa laimė yra ta, kad dėl Valiutų tarybos modelio principo neegzistuoja pagrindinis pinigų didinimo šaltinis: valdžios savo nuožiūra pasigaminami pinigai. Lietuvos bankas į apyvartą išleisti gali tik tiek litų, kiek atitinkamu kursu gauna eurų. Ir ne daugiau! Įsivaizduokime, kaip būtų, jei šio ribotuvo nebūtų. Kiek valdžia tiesiog prisigamintų pinigų savo užmojams finansuoti.
Ką daryti? (Ir ko ne?)
Visų pirma valdžia turi neprisidengti kylančiomis kainomis (kaip jau, deja, tapo įprasta) ir nesakyti, kad mokesčių mažinimas didina infliaciją. Infliacija atsiranda dėl visai kitų priežasčių, o mokesčiai ir perskirstymas per biudžetą tesprendžia, kas išleis pinigus. Jei mokesčiais surenkama daugiau, tai daugiau pinigų išleidžia valdžia ir mažiau patys žmonės. Jei mokesčiais surenkama mažiau, daugiau pinigų išleidžia žmonės ir mažiau valdžia. Beje, mažesni mokesčiai gali net sumažinti infliaciją, nes paprastai privatūs asmenys yra labiau linkę visų pinigų neišleisti, o taupyti. Valdžia, kaip žinoma, taupymu nepasižymi apskritai.
Jei valdžia yra tikrai susirūpinusi, kad kainos nekiltų, ji turi įgyvendinti keletą svarbių priemonių:
1) panaikinti biudžeto deficitą, t.y. išleisti tik tiek, kiek surenka pajamų, ir apkarpyti ne pirmo reikalingumo biudžeto išlaidas;
2) naikinti bet kokius konkurencijos suvaržymus ir reguliavimus, nes jie apsaugo verslą nuo konkurencijos ir sudaro sąlygas atitinkamų produktų ir paslaugų kainoms nemažėti;
3) ES paramą orientuoti tik į tas sritis, kur išlaidos yra būtinos ar kur parama gali leisti sutaupyti, o ne ją paskirstyti naujų valstybės funkcijų vykdymui ir atitinkamai naujoms išlaidoms finansuoti;
4) išsaugoti Valiutų tarybos modelį ir dabartinį lito ir euro santykį.
Remigijus Šimašius, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas
