12 sričių pasiūlymai ir vienijantis tikslas – didinti verslo konkurencingumą ir skatinti ekonomiką. Birželį išrinktas Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentu, Robertas Dargis praėjusią savaitę LPK Verslo forume kreipėsi į politikus: pagrindinis siekis, kad žalia atmintinė atsidurtų ant naujosios Vyriausybės darbo stalo.
Paskutinė pramonininkų naujiena – pasiūlymai partijoms, kurie turėtų būti įtraukti į naujosios Vyriausybės programą. Dėl kokių priežasčių reikėjo imtis tokio rekomendacijų žinyno? Ar „Hanner“ perkėlimą į Estiją galima laikyti vienu iš požymių, parodžiusių, kad pagaliau reikia sisteminių pokyčių, verslo ir politikų dialogo?
„Hanner“ perkėlimas vienas iš indikatorių, bet labai jo nesureikšminčiau. Manau, tai buvo bandymas parodyti verslo aplinką: kas vyksta, ir ko reikia verslui. Jei verslo aplinka Lietuvoje gerės, aš manau, kad grįš, čia nėra dėl ko diskutuoti.
Be abejonės, verslas vertina rizikas, taigi pabandę įvertinti rizikas, grėsmes ir pateikėme pasiūlymus, ką reikia daryti. Tie pasiūlymai nėra surašyti vieno ar dviejų žmonių, buvo turbūt 16 susitikimų su asocijuotomis struktūromis, diskutavome visais klausimais, rinkome asociacijų prezidentų, didžiųjų įmonių vadovų nuomones, ką jie mano, kas trukdo jiems veikti, kur norėtų tam tikrų pokyčių. Pasiūlymų buvo daugiau nei pakliuvo į tą vadinamą žalią knygelę. Ji turi dvigubą prasmę: įvyko pramonininkų rinkimai, artėja ir rinkimai į Seimą. Taip jau sutapo, kad ir pramonininkai sudėliojo savo programą, ką jie nori keisti ir veikti artmiausius keturis metus su nauja vadovybe, kartu čia pasitaikė ir Seimo rinkimai.
Reikalai čia sutampa, nes grėsmės tiek jiems, tiek verslo bendruomenei, pačiai valstybei yra tos pačios, pabandėme jas įvardyti. Didžiausia, aišku, demografinė. Turbūt pokyčiai darbo rinkoje sąlygos ir mūsų ekonomikos augimą, ir pirmadienį, skaitydamas savo pranešimą sakiau, kad artėja būsena, kai tolesnė ekonomikos plėtra jau bus salygojama žmogiškojo faktoriaus, darbo jėgos. Bijau, kad nedarbo lygis žemiau 200 tūkst. bedarbių jau nebenukris, nes nemaža jų dalis yra vadinamieji struktūriniai bedarbiai, kurie nebenori ar nebegali ateiti į darbo rinką. Turbūt dėl kvalifikacijos ar amžiaus jie jau niekada nebus aktyvūs. Reikia galvoti, kaip pritraukti emigravusius žmones, kurti jiems darbo vietas, matyt, dėl to turėtų keistis ir atlyginimai, bet viskas priklauso nuo bendros ekonominės būklės. Reikia atsižvelgti į kokias šalis eksportuojame, kokie ten ekonominiai pokyčiai, neaiškumas rinkose: ir Rusijos, ir Vokietijos, kuri svarbi mūsų partnerė. Artimiausi pokyčiai, kaip Europa susitvarkys, tada bus aišku ir mums.
Įvardijame demografinę krizę, valstybės finansų būklę, kuri pakankamai sudėtinga, nes besiskolindami per paskutiniuosius ketverius metus skolą užauginome beveik tris kartus: turėjome 17, 4 mlrd. litų, o šiuos metus baigsime beveik su 50 mlrd. litų skola. ES tapome beveik skolinimosi lyderiai. Trečia didelė grėsmė – daugiausiai pinigų reikalaujantys segmentai: socialinės paramos, sveikatos apsaugos, yra nereformuoti. Kitos grėsmės – tiesioginės užsienio investicijos, kurios mažiausios iš Baltijos šalių, didelė priklausomybė nuo europinių pinigų, energetinės išlaidos, kurios yra didelės ir gyventojams, ir verslui.
Verslo forume premjeras pajuokavo, kad konservatoriai, dar nepristatę savo programos, galės į ją įtraukti absoliučią daugumą jūsų pasiūlymų. Jeigu rimtai, kokie jūsų lūkesčiai, ar daug jūsų pasiūlymų pasirodys naujosios Vyriausybės, kad ir kas ją sudarytų, programoje?
Tiesą sakant, pakliūti į kažkieno programas, didelio mūsų noro ir nebuvo. Partijos jau istoriškai yra mus išmokiusios, kad aistros apimti jie prirašo visokių dalykų, kad viskas bus sutvarkyta ir, pažiūrėkite, dabar iš konteksto ištrauktų reikalų aplinkui pilna: ir pensijos didės, ir atlyginimai augs, ir gerbūvis keisis. Bet niekas nepasako, iš kokio gausybės rago ta visa gerovė pasipils. Ir mes neturėjome idėjos prisidėti prie visų pasakų – skraidančių kilimų, staltiesėlių, kurios pamaitins visus, tų aukso avinėlių, kurie nuklos auksiniais pinigėliais grindis. Mintis buvo surašyti realius pasiūlymus, kurie mums svarbūs ir mūsų tikslas – būsimos koalicinės vyriausybės programa.
Aš manau, kad mes būsime aktyvūs sekdami naujos Vyriausybės darbą, gerąja prasme. Nes mūsų darbas juos kritikuoti, tai opozicijos reikalas. Mums reikia stabilumo, aiškumo ir pokyčių, kad ekonomikoje galėtumėme prognozuoti savo ateitį.
Verslo forume sakėte, kad nacionalinės energetikos tikslai per daug ambicingi. Išdėstėte ir prioritetus: nuo suskystintų gamtinių dujų terminalo, iki išteklių taupymo. Tačiau sąraše pasigendama dabar aktualius VAE klausimo. Kokia pramonininkų pozicija?
Išdėstėme seką, kaip matytumėme optimaliais kaštais užtikrinti pagrindinį tikslą – energetikos tiekimo nepriklausomybę ir konkurencingą kainą. Vienas iš svarbių dalykų, kuriuo baigėme savo siūlymus, kad valstybei truputį reikia pakeisti požiūrį – efektyvus energijos vartojimas turbūt būtų pagrindinis tikslas, nes be galo daug energijos iššvaistome šiaip sau. Manau, ambicingas ir geras Europos tikslas – 20 proc. energijos sutaupyti iki 2020 metu. Atominė elektrinė yra paminėta kaip regioninis projektas, kuris gali būti įgyvendintas su sąlyga, kad visi regionininiai partneriai – estai, latviai, lenkai, jame dalyvaus. Jeigu būtų ta pirminė indikuota scehma, kaip buvo manyta, kad su jais pastatysime, tad kaip ir nėra didelės grėsmės, nes jie bus surišti ir mes kartu turėsime gerą bazinę generaciją. Kito kampo – dėl branduolinės energetikos buvimo Lietuvoje, mes neanalizavome, labiau rūpinomės ekonominiu efektyvumu, garantijomis ir, aišku, valstybės finansų galimybėmis. Sakykime, kad mūsų siūlymuose nėra atsisakyta branduolinės energijos.
Pramonininkai nenorėjo girdėti kalbų apie antrąją krizę, Kaip sekasi pramonės sektoriams dabar, kokios artimiausios prognozės?
Pramonininkų lūkesčiai kol kas tikrai geri. Reikia suprasti kad pramonės įmonių vadovai daugiausiai ateitį vertina pagal savo įmonės mastelius, pagal tai, ką mato artimoje aplinkoje: įvertina produktą, žmogiškuosius išteklius, kaip susitvarkė su finansais – kiek turi paskolų, ar gerai susidorotų su krize, jei ji kiltų, kokias technologijas taiko, ar sandėlyje nėra per daug atsargų. Ir jei prieš krizę buvo vienaip, per krizę viskas daugmaž apsitvarkė ir dabar aišku, jie žymiai atsargesni, geriau pasiruošę ir matydami kol kas esančius užsakymus, gana neblogai vertina ateitį.
Deja negalime to pasakyti apie visą valstybės būklę, nes čia finansai jau sudėtingesnėje situacijoje nei 2008 metais. Neapibrėžtumas pasaulyje niekur nedingo: jei lėtėja Kinijos ekonomika, Vokietijos ekonomika, kuri jau irgi rodo lėtėjimo ženklus, o dar krenta ir naftos kaina, ir Rusijos rinka, tiesiogiai priklausoma nuo naftos produktų pardavimo, sulėtėja, iš karto sulėtėja mūsų maisto produktų pardavimas ten, žmonės nebegali įpirkti, tada labai greitai paveikslas gali pasikeisti ir Lietuvoje. Reikia labai atsargiai sekti situaciją.
Gerai trečiadienį, pristatydamas mūsų tyrimą, pasakė Raimundas Rudzkis: mes esame tikrai sudėtingai pasiruošę krizei, jei ji kiltų. Nebegalėsime sumažinti pensijų, išmokų, pašalpų, kas tada bus? Ir tai lengviausiai spręstųsi padidinant PVM, mokesčius. Tada tos įmonės jau kitą dieną pasakytų, kaip viskas pablogėjo. Taigi, reikia matyti platesnį paveikslą, suprasti skirtingus jo mastelius ir tada viskas stojasi į vietas.
Dar birželį, kai buvote išrinktas naujuoju LPK vadovu, kalbėjote apie verslo organizacijų vienijimą, moralinį verslininkų lyderį, o per verslo forumą – apie pokyčius LPK viduje. Kokius pastebite verslo trūkumus?
Čia rimtas klausimas, čia pakliūva daug reikalų: pasitikėjimas verslu, apie kurį reikia kalbėti, įvaizdis, dalis šėšėlinės ekonomikos, kuri yra. Lygiai tai pat kaip vaivorykštė neturi vienos spalvos, juodos ar baltos, ir verslas yra be galo skirtingas, įvairus, pradedant smulkiu, baigiant stambiu verslu. Kartais žmonės, apibendrindami dalykus, daro tokias pakankamai klaidingas išvadas. Kalbant profesionaliau, čia reikėtų būti labai tiksliu. Kai pradeda sakyti, kad visas verslas yra nusikaltėliai, kurie galvoja, kaip apvogti žmones, atimti iš jų pinigus, toli gražu. Yra normalių verslų, kurie kuria produktus Lietuvoje, 100 proc. viską eksportuoja ir nieko bendro su Lietuva neturi, atlyginimus žmonės gauna tikrai gerus, turi rinkas ir reikia tik džiaugtis, kad tokie verslai yra.
Tarkime, ką galima blogo pasakyti apie Ilją Laursą, kuris kuria programas, vartojamas viso pasaulio, ir apkaltinti, kad jis su kažkuo nesidalina ar apvaginėja Lietuvos žmones? Tai visiškai tuščios kalbos. Reikia kalbėti apie tai, kad reikėtų konsoliduoti progresyvų verslą, dirbantį skaidriai, socialiai atsakingai. Be abejonės, tai viena iš mano ambicijų, ką noriu padaryti LPK. Ir tai nėra tušti žodžiai, manau, kad verslo įvaizdį visuomenėje reikia gerinti, kad kuo daugiau žmonių ateitų į verslą ne su baime, bet su naujomis idėjomis ir galimybėmis tvarkytis savo gyvenimą, nes mums yra dar daug ką veikti.
Esu minėjęs, kad Lietuva pagal individualiai sau dirbančių žmonių kiekį nuo ES atsilieka 4 kartus. Bet kurioje valstybėje ekonomikos stuburą sudaro ne didžiosios įmonės, bet smulkus ir vidutinis verslas, kuris sukuria beveik 80 proc. darbo vietų. Todėl kaltinti visus nebūtais dalykais ir apriori stumti žmones nuo galimybės užsidirbti verslu, mažų mažiausiai yra neprotinga.
Neseniai atlikto tyrimo duomenimis, Lietuvos darbdaviai susiduria su problema, kuri gaji ES – kova dėl talentų rinkoje, ar pritariate tokioms išvadoms?
Taip, bet dabar Europa daro dar geriau: perka žmones iš mūsų, neinvestuodami į jų auginimą, elgiasi dar paprasčiau ir sutaupo šimtus tūkstančių milijonų eurų. Ir pirmadienį kalbėjau apie imigracijos politiką, apie kurią Lietuvoje nediskutuota. Be abejonės, kai iškeli naujus dalykus, visada būni suprastas kitaip, negu nori pasakyti.
Kai pradedu kalbėti apie imigraciją į Lietuvą, visi galvoja apie būrius baltarusių darbininkų, čia suvažiuojančių kiniečių, dirbančių už dyką ar už maistą. Neįsiklausoma, aš kalbėjau apie protų ir kūrybingų žmonių imigraciją, sudaryti sąlygas tiems kūrybingiems žmonėms, kurie galbūt neturi sąlygų savo valstybėse. Sudaryti paskatas jiems čia atvažiuoti, gyventi, galbūt net investuoti. Ir jie sukurs pridėtinę vertę, įdarbins mūsų žmones, atras galimybių.
Kalbėjau, kad žinių ekonomikos laikas po truputį praėjo. Visi supranta, kad be žinių nieko nepadarysi ir šiandien, jei įkalbinėtum žmogų mokytis, jei jis nori ką nors daryti, į tave truputį keistai žiūrėtų. Reikia suprasti, kad ateina kūrybinės ekonomikos laikas ir tokių žmonių turėjimas savo valstybėje bus tiesus laidas į ekonomikos augimą. Reikia tai suvokti, sudaryti tam sąlygas ir apie tai kalbėti, nes tokioje homofobiškoje šalyje kaip Lietuva tuoj pat atsiras kultūrų, supratimo skirtumų, todėl tam reikia ruoštis, negalima sėdėti įkišus galvą į smėlį ir galvoti, kad mūsų tai nepalies.
Ar pats kada nors svarstėte savo verslą perkelti svetur?
Nesvarsčiau, visiškai. Man įdomūs projektai užsienyje, bet tai nėra kalba, kad norėčiau dabar išsikraustyti iš Lietuvos. Aš noriu čia padėti geriau dirbti ir sudaryti geresnes sąlygas žmonėms, kurie nori imtis verslo, nes Lietuvoje gyventi labai gera.
Faktai:
1978–1983 m. studijavo VISI (VGTU) Miestų statybos fakultete.
2000–2001 m. dirbo LR Vyriausybės kancleriu.
2003 m. apdovanotas Lietuvos prezidento ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ karininko kryžiumi.
2006 m. tapo projekto „Nacionalinė pažangos premija“ komiteto nariu.
2012 metais jo valdoma NR plėtros įmonė kapitalo ir finansų rinkų leidinio „Euromoney“ rengiamuose apdovanojimuose išrinkta geriausia plėtros įmone Lietuvoje jau trečią kartą iš eilės.
G. Sabaliauskaitė
