1620 Šiaulių ir rajono bedarbių išmokėta paskutinė nedarbo pašalpa. Jas gavusieji išeina į gatvę. Kas dieną tokių žmonių daugėja. „Nežinau, iš ko reikės gyventi“, — sakė biržoje sutiktas šiaulietis. Analitikai perspėja — tai ne tik socialinė tų žmonių problema, tai jau pavojus nacionaliniam saugumui.
Paskutinė išmoka
Eilinė diena. Šiaulių darbo biržos koridoriuose slogi nuotaika, susirūpinę veidai. Eilės užsiregistruoti darbo biržoje arba darbo pasiūlymo laukia apie dešimt žmonių. Du iš jų lapkritį gaus paskutinę bedarbio pašalpą ir liks be jokių pajamų.
„Už lapkritį gausiu ir viskas. Žmona bedarbė. Dirbo kepykloje, bet ji bankrutavo. Šešis mėnesius, kaip ir aš, gavo bedarbio pašalpą. Baigėsi mokėjimas, žmona visiškai pasitraukė iš biržos. Nėra tikslo čia stovėti, nes nei darbo, nei pinigų. Nežinau, iš ko reikės gyventi“, — susigraudinęs tyliai pasakoja penkiasdešimt ketverių šiaulietis Zenonas.
Pašalpos iš darbo biržos šešis mėnesius jis gaudavo po 500 litų. Mažoka, bet vertėsi — vis pinigai.
Vyras pasakoja, kad jie su žmona nuomojasi butą, tik dabar jau nežinia, kaip reikės už jį mokėti. „Baisiausia, jei reikės išeiti į gatvę. Jeigu ne vaikai, jau seniai su žmona būtume badavę“, — sako Zenonas.
Viena dukra gyvena Lietuvoje, kita — Švedijoje, trečia — Amerikoje. „Bet ir jos turi savo šeimas, baisu, kai iš vaikų turi imti, nors patys dar galėtumėm užsidirbti“, — vėl susigraudina vyras.
Tądien jis buvo nuėjęs pagal darbo biržos rekomendaciją į vieną įmonę įsidarbinti. Vyras išgirdo tik tiek, kad įmonė rengia atranką, nujaučia, kad jam įsidarbinti vilčių maža.
Viltis ištirpo su paskutiniais pinigais
Kamputyje tyliai atsisėdusi moteris prasitaria, kad ir jai lapkritį bus išmokėta paskutinė bedarbio pašalpa. „Nors kauk, jokios vilties. Nei darbo, nei pinigų, aš neturėsiu ką vaikams valgyti paduoti“, — bėdojo penkiasdešimt trijų metų Ada.
Už jos ir vyro pečių — du nepilnamečiai vaikai.
Ada trisdešimčiai dienų buvo gavusi viešųjų darbų. Darbas baigėsi. Baigiasi ir pašalpos mokėjimo laikas.
„Ačiū Dievui, kad nors vyras dar darbą turi, bet atlyginimas jo mažas. Kai aš gaudavau iš biržos, sudėjus abiejų pinigus, sumokėdavome mokesčius ir keturių žmonių šeimai pragyventi likdavo lygiai 100 litų. O dabar pritrūksim ir mokesčiams“, — pasakoja Ada.
„Lobių eisim ieškoti, arba kokį meteoritą, kaip Latvijoje, sugalvosim numesti“, — replikuoja eilėje vyrai. Nerenka žodžių, keikia valdžią. Ką jiems valdžia galėtų duoti?
„Nors mokesčius sumažintų“, — vienbalsiu piktinasi bedarbiai.
1620 tuščių piniginių
Tokių, kaip Ada ir Zenonas, kuriems baigiasi bedarbio pašalpos mokėjimo laikas, Šiaulių darbo birža suskaičiavo 1620. Tiek darbingo amžiaus žmonių Šiaulių mieste ir rajone šiemet jau liko visai be jokių pajamų.
„Tranko duris, pyksta, kyla nuolatiniai konfliktai — kaip karo lauke. Bet tokios taisyklės — nedarbo išmoka mokama tik šešis mėnesius. Mes tokiems žmonėms galime padėti tik tiek, kad toliau jiems ieškome darbo. O iš ko gyventi, jie turi galvoti patys“, — sakė Šiaulių darbo biržos direktorė Genovaitė Kuprevičienė.
Šiuo metu Šiaulių darbo biržoje iš viso registruota 15760 bedarbių. 7536 žmonėms šiemet buvo paskirta nedarbo socialinio draudimo išmoka. 1620 iš jų jau liko už borto.
Vidutinė nedarbo išmoka biržoje per mėnesį — 689,9 lito.
Apskrities rajonų darbo biržose tokio masinio pašalpų netekimo, kaip Šiauliuose, dar nėra.
Mato grėsmę šalies saugumui
Bankų analitikai, ekonomistai vienu balsu šaukia, kad situacija, kai vis daugiau žmonių baigiasi nedarbo pašalpų mokėjimo laikas, tampa grėsminga ne tik šalies socialinei padėčiai, bet ir nacionaliniam saugumui.
Socialinių mokslų daktaro, profesoriaus Romo Lazutkos manymu, būtina skirti daugiau pinigų pašalpoms mokėti, nes dabartinė situacija, verčianti tiek daug žmonių gyventi be jokių pajamų, stumia žmones rinktis emigraciją.
Seimo narys Vytautas Gapšys tvirtina, kad jaunimo nedarbas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.
Šią savaitę Premjeras džiaugėsi, kad mažiau, nei prognozuota smuko Bendrasis vidaus produktas (BVP). Prognozuojama, kad ateinančiais metais BVP kritimo tempas dar labiau lėtės. Nežiūrint į tai 2010 metais, kaip prognozuoja analitikai, šalį labiausiai slėgs niūri darbo rinkos būklė. O tai reiškia, kad dar daugiau žmonių liks be jokių pajamų. Vieni specialistai bado pirštu į mokesčius, kuriuos reikėtų mažinti ir leisti žmonėms legaliai užsidirbti, kiti — kviečia būti išmintingais ir sumažinti savo poreikius.
EKONOMISTO KOMENTARAS
Mokesčius — ne didinti, o mažinti
Kaetana LEONTJEVA, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė:
— Valdžia turėtų skatinti verslą ir darbo vietų kūrimąsi, bet daryti tai ne perskirstydama, o gerindama sąlygas ir verslui, ir darbo vietoms kurti. Juk dauguma kliūčių, trukdančių žmogui individualiai užsidirbti pragyvenimui arba įsidarbinti, o verslininkui įdarbinti žmogų yra sukurtos valdžios, todėl valdžia jas turėtų šalinti.
Žmonės, sukuriantys mažiau pridėtinės vertės nei dabartinė minimalioji alga turėtų galėti legaliai užsidirbti, tad reikia mažinti minimalią algą — juk dabar tie žmonės yra paprasčiausiai paliekami už borto, nes jiems uždraudžiama legaliai dirbti.
PVM didinimas, valstybės įsiskolinimai verslui, daugybė mokestinių problemų (pavyzdžiui, galimybės susigrąžinti PVM iš beviltiškų skolų nebuvimas), dabartiniai siūlymai didinti įmokas „Sodrai“ skaudžiai smogia verslui, kuris priverstas mažinti atlyginimus, atleisti darbuotojus arba nesamdyti naujų.
Mokesčių mažinimas, verslo sąlygų paprastinimas palengvintų įmonių finansinę padėtį, jos galėtų priimti naujų darbuotojų, tad mažėtų bedarbių skaičius.
Kalbant apie individualią veiklą, opiausia problema yra brangūs verslo liudijimai, dideli individualios veiklos pagal pažymas mokesčiai. Kai kuriose veiklose, potencialios pajamos yra mažos ir brangus verslo liudijimas vargu ar atsipirktų, tad žmonės jų perka daug mažiau.
Todėl šių mokesčių kartelė turėtų būti nuleista, suteikiant galimybę žmonėms legaliai užsidirbti ir šitaip pragyventi ekonominiu sunkmečiu. Tie, kurie nori dirbti, turėtų turėti galimybę dirbti, o valdžia neturėtų iš jų atimti didelę dalį uždarbio tam, kad padengtų neefektyviai tvarkomus viešuosius finansus.
SOCIOLOGO KOMENTARAS
Krizė ne tik skriaudžia, bet ir moko
Artūras BLINSTRUBAS, socialinių mokslų daktaras, docentas, Šiaulių universiteto Socialinių tyrimų mokslinio centro direktorius:
— Kaip šiaulietis, negaliu žvelgti abejingai, kai į mieste sparčiai daugėja žmonių, prarandančių paskutines pajamas.
Kaip sociologas privalau žvelgti į šią problemą racionaliai. Krizė ir nedarbas — natūralus reiškinys, kurį galima būtų lyginti su krosnies degimo ir valymo cikliškumu. Keletą pastarųjų metų ugnis kūrenosi vis stipriau. Buvo intensyviai vartojama, ekonomika kaito. Stiprėjo žmonių lūkesčiai, susiję su dar didesniu vartojimu. Staiga burbulas sprogo. Krosnis pradėjo staigiai vėsti. Natūraliai atėjo laikas valyti susikaupusius pelenus ir suodžius.
Taigi, krizę, žvelgiant pozityviai, galima būtu apibūdinti kaip savotišką valymosi procesą. O pelenais ir suodžiais, drįsčiau pavadinti, žmogaus egoistinius polinkius, pasireiškiančius godumu, susvetimėjimu, siekiu pasipuikuoti, mažai kreipiant dėmesį į realias galimybes ar sugebėjimus.
Kaip racionaliai elgtis tokioje situacijoje?
Pakalbėkime apie du kelius. Lengviausias — pasijusti nukentėjusiais ir dėl to imti kaltinti valdžią ar darbo biržą ir taip, ieškant kaltininkų, eikvoti dar turimas psichines ir fizines jėgas. Išgyvenamas aukos sindromas tik patvirtintų, jog gyvenama iliuzija, kad visus mūsų poreikius turi tenkinti kažkas iš šalies, pavyzdžiui, valstybė ypač tokiu sudėtingu laikotarpiu.
Kitas kelias — išmintingesnis. Pavadinčiau jį individualaus arba bendruomeninio įsigalinimo keliu. Kai žmogus patenka į sudėtingų išgyvenimų situaciją iš jos yra dvi išeitys: kančių arba galimybių. Galima kentėti ar piktintis, bet galima sumažinti savo ambicijas ir ieškoti nepanaudotų savo artimiausios aplinkos resursų. Šiandien pagrindinės galimybės, kryptys, į kurias verta būtų nukreipti savo dėmesį — vidinių resursų peržiūra.
Ekonominio pakilimo metais sparčiai plitusi vartotojiška manipuliatyvi reikalavimo elgsena galėtų būti keičiama į prašymo, tarpusavio pagalbos tarp artimųjų elgesį.
Jei anksčiau net artimi žmonės nevengdavome pasipuikuoti vieni prieš kitus, tuo didindami tarpusavio susvetimėjimą, tai sunkmetis verčia persiorientuoti į nuoširdesnius santykius, grindžiamus gebėjimu prašyti pagalbos ir padėti, patalkinti vieni kitiems šeimoje, giminėje, bendruomenėje. Galbūt peržiūrėjus tokius apleistus vidinius žmogiškus resursus būtų galima ne tik sulaukti krizės pabaigos, bet ir rasti naujų darnesnio gyvenimo ir tarpusavio sutarimo būdų.
Rita Žadeikytė
