Pasak Valdo Lukoševičiaus, vienintelis kelias tokioms įmonėms išlaikyti stabilias šilumos kainas – skirti joms 30-50 proc. subsidijas pasikeisti katilus – bendra jų suma siektų apie 50 mln. eurų, o bendros investicijos – apie 140 mln. eurų, tuo metu tam numatyta tik 9 mln. eurų Europos Sąjungos paramos.
„Komercinėmis paskolomis keisti biokuro katilus atsisakant dujų arba keičiant jau susidėvėjusius biokuro katilus, reikšmingai galime padidinti šilumos kainas, todėl siekiame ne tik lengvatinių paskolų, bet ir didesnių subsidijų“, – trečiadienį Seimo Ekonomikos komitete teigė LŠTA vadovas.
„Invegos“ ir Finansų ministerijos siūlomos lengvatinės paskolos su 3 proc. palūkanomis beveik nemažina šilumos kainos, skirtumas tik 3 proc.: vienu atveju šilumos gamybos savikaina siektų 4,91 euro už kilovatvalandę (su 5 proc. komercinėmis palūkanomis – BNS), o kitu (su lengvatinėmis 3 proc. palūkanomis – BNS) – 4,77 euro, o investavus su paskola už 3 proc. ir 50 proc. subsidija – 4,33 euro – lemtų 12 proc. sumažėjimą“, – aiškino V. Lukoševičius.
Jo teigimu, labiausiai susidėvėję yra Lazdijų, Kazlų Rūdos, Šakių įmonių biokuro katilai – jos pirmos pradėjo deginti biokurą.
„Turto kaštai šilumos kainoje mažosiose savivaldybėse siekia ne 1-2 centus už kilovatvalandę, kaip didžiuosiuose mistuose, o 5,2-5,5 cento“, – teigė V. Lukoševičius.
Pasak jo, mažuose miesteliuose iki šiol deginamos gamtinės dujos, nes jas pakeisti kitu kuru yra per brangu.
„Nauji biokuro katilai, kad ir kuras pats pigus, bet pats katilas brangus ir didintų šilumos kainą“, – pabrėžė jis.
Energetikos viceministrės Ingos Žilienės teigimu, biokuro katilai Lietuvoje pradėti statyti nuo 2006 metų, paskutiniai įrengti 2014-2015 metais.
Ji pripažįsta, kad jų keitimo poreikis yra didžiulis. „Dabar yra nudėvėta 250 megavatų katilų, tai buhalterinis nudėvėjimas, kai kurie dar gali toliau veikti“, – teigė ji.
