Į savo namus Vilniaus priemiestyje įsileidusi ir šaldytuvą atvėrusi jauna Monikos ir Donato šeima įtikino, kad norint maitintis ekologiškai, mėnesiui reikia 10 tūkst. litų.
Pustrečių metų Luką auginantys Monika ir Donatas sako, kad tinkama ir sveika mityba atima laiko. Į ekologines parduotuves neprivaikščiosi, o pirkti po ranka pasitaikiusius produktus – tiesiog kvaila. Susilaukę sūnaus informatikas ir viešųjų ryšių specialistė vis daugiau laiko praleidžia virtuvėje ir iš naujo atranda lietuviškos virtuvės subtilybes.
Pakeitė sūnus
Monika ir Donatas pasakoja, kad iki šeimos pagausėjimo kalbėti apie maistą ir galvoti apie jo poveikį nebuvo nei poreikio, nei laiko.
„Tik kai pradėjau lauktis Luko, pradėjau galvoti, ką valgau. Nuo tada prasidėjo mūsų šeimos sveiko maisto liga“, – juokiasi Monika.
Šeima atsisakė pusfabrikačių, kito lengvai ir greitai paruošiamo maisto. Šių žmonių šaldytuve nerasime rūkytų produktų, dešrelių, gaiviųjų gėrimų. Monika ir Donatas ėmė domėtis etikečių sudėtimi, produktų komponentų savybėmis, ieškoti patikimų pardavėjų.
„Tačiau jei viską imtum į galvą, būtų galima išprotėti, – sako Monika. – Pažiūrėjome dokumentinį filmą, kaip dujomis nokinami bananai, ir paskui mūsų namuose gal pusę metų bananų nebuvo. Dabar jau ir vėl jais leidžiame sau šiek tiek pasmaguriauti, nes visame kame turi būti balansas. Jei manysi, kad valgai nuodus, galų gale vis tiek ir nusinuodysi.“
Gamina lietuviškai
Ši šeima tikrai nesimaitina vien ekologiniais lipdukais paženklinta produkcija. Pašnekovai sako, kad stengiasi rinktis tiesiog lietuviškas prekes, nes jose priedų su E kol kas yra mažiausiai.
„Yra pilna institucijų, kontroliuojančių, kas ekologiška ir kas ne, kas su E ir kas be, – pasakoja Monika. – Tačiau aš niekuo nepasitikiu, nes skiriamos baudos už šiuos pažeidimus yra juokingos, palyginti su tuo, kiek ekologijos verslas teikia naudos. Šis verslas yra apskritai keistų savybių junginys. Dažnai ekologinėmis prekėmis prekiauja idėjininkai, kurie patys sunkiai suvokia verslą ir jo subtilybes, jie net apie savo tiekėjus ne viską žino. Ir yra verslininkų grupė, kurie pelnosi iš šios mados.“
Monikos vyras Donatas sako, kad norintiems būti ekologiškiems reikia įsisąmoninti, kad pomidorai ir agurkai Lietuvoje žiemą neauga, kad apelsinams tenka nukeliauti ilgą kelią iki prekybos centro.
„O viskam, ką reikia atvežti iš Čilės, Ispanijos, reikia ir specialių apdorojimo priemonių, – sako Donatas. – Mes nevalgome obuolių žiemą, nuo kurių panagės pilnos parafino. Reikėtų valgyti tai, kas yra natūraliai šalia mūsų. Žalių kopūstų Lietuvoje būna tik rudenį, o žiemą nuo seno buvo vartojami rauginti kopūstai.“
Reikia 10 tūkstančių
Jau nekalbant apie tai, kad Lietuvą, kaip ir likusias pasaulio dalis, kankina nesibaigiantis aukštų kainų košmaras, leisti sau valgyti tai, kas iš tiesų naudinga mūsų organizmui, – dar brangiau.
„Kai gimė Lukas, ekologišką triušio mėsą ar kokius kitus ekologiškus produktus pirkome tik jam, – sako Monika. – Nes žinojome, kad tai yra investicija į vaiko sveikatą. Kartais jam ekologiškų kruopų veždavo mano sesuo, gyvenanti Liuksemburge. Nes ten net ir mūsų kainomis buvo pigiau.“
Monika sako, kad pirkti vien ekologiškus visai šeimai produktus vidutiniškai atsieitų penkis kartus brangiau. Šeima sako, kad iš ekologiško maisto vis tikimasi stebuklingų savybių ir visi pamiršta, kad tai toks pats maistas, kokį Lietuva turėjo prieš dvidešimt metų.
„Dabar jį pavadina ekologišku ir parduoda už siaubingą kainą, – teigia Donatas. – Jei mes visi trys norėtume valgyti vien tą ekologišką maistą, šeima turėtų uždirbti apie 10 tūkst. litų ir iš jų 4 tūkst. litų skirti vien maistui.“
Maistui – pusė pajamų
Monika sako, kad šiomis išlaidomis ekologiškas gyvenimas nesibaigtų, tada jau reikėtų ir ekologiškų ploviklių, valiklių, ir visų kitų namų apyvokos daiktų.
„Jau ir dabar mes išleidžiame apie 50 proc. savo pajamų maistui, – pasakoja Monika. – Žinau, kad žymiai daugiau sutaupytume, jei daugiau laiko skirtume planavimui. Ne visada lieka laiko iš vakaro apgalvoti, ką valgysime rytoj. Dažnai po darbo grįžtame pavargę, ir tik apie 19 val. daromės vakarienę. Kai Lukas buvo mažas, pirmiau užmigdydavome jį ir tik paskui apie 23 val. valgydavome patys.“
Anot jos, dėl tokio mitybos režimo ryte visada jausdavosi blogai. Tad nors ir dabar ne visada lieka laiko rytojaus valgiaraščiui suplanuoti, šeima apsipirkti ir valgiaraščiui planuoti skiria savaitgalius.
„Iš pradžių tai atima labai daug laiko, – aiškina Monika. – Nes turi žinoti, ką iš kur pirkti. Pavyzdžiui, mėsą perkame tik turguje iš pažįstamos prekybininkės Vitos. Iš vakaro jai paskambiname, paklausiame, ką ji rytoj turės. Daugiausia valgome kiaulienos. Jei randame, perkame jautienos. Bet rasti geros jautienos Lietuvoje – labai sunku. O ekologiškų prekių parduotuvėje vienas kilogramas kainuoja nerealiai – beveik šimtą litų.“
Aliejus – iš Kaliningrado
Monika sako, kad dažniau valgyti jautieną būtų įmanoma tik tada, jei ji kainuotų apie 16 litų. Šeima prasitaria, kad ir dietologų giriamą vištieną valgo labai retai.
„Šia vasarą kaime valgėme tikrą vištą, – pasakoja Donatas. – Jos oda buvo geltona, mėsa kietesnė, net kvapas kitoks. Visi prisiminėme, kad tokia ir buvo vištos mėsa, valgyta vaikystėje. Paukštis nugyvendavo visą reikiamą ciklą – tai ne tris mėnesius visko prifarširuoti broileriai, kuriuos užtenka 20 min. virti. Tikrą kaimišką vištą reikia virti kelias valandas.“
Šeimos šaldytuve netrūksta lietuviškų bulvių, morkų, kopūstų. Net lietuviškas akmuo slegia marinuojamą mėsą.
„Garstyčias mums „su meile“ ruošia draugas – 5 litai už indelį, – vardija Monika. – Aliejaus parsivežame iš Kaliningrado, kur gyvena močiutė – tik 4 litai už litrą. Net pasienyje stebisi, kad mes ne cigaretes ar alkoholį vežame, o aliejų. Ten aliejaus žmonės atsiveža didžiulėmis statinėmis iš Ukrainos. Kai atsuka tokių po Ukrainos saule brandintų saulėgrąžų aliejaus statinę, kvepia visas turgus.“
Atidžiai maistą besirenkantys Monika ir Donatas ir savo keturkojui penkerių metų Džeko Raselo veislės draugui Džekui taip pat ilgai ieškojo tinkamiausio. Tačiau net ir šunį maitinti nėra pigu – 160 litų už 15 kilogramų. Dviem kanarėlėms taip pat ieško švaresnio kraiko, natūralesnių pašarų.
