Siekdami sutaupyti Lietuviai pradėjo domėtis galimybe gyventi negyvenamosios paskirties patalpose, kurios paprastai yra pigesnės, nei gyvenamosios paskirties patalpos, kurioms taikomi papildomi reikalavimai.
Specialistai įspėjo, kad gyventi ten, kur neskirta, tam tikrais atvejais gali būti įmanoma, tačiau galima užsitraukti ir tūkstantines baudas. O ar tikrai NT mokestis tokiu atveju būtų mažesnis?
Gyvens sandėliuke ar negyvenamose patalpose?
Seime svarstant mokesčio pakeitimus buvusi finansų ministrė konservatorė Gintarė Skaistė pastebėjo, kad, priklausomai nuo savivaldybės, mokestinės NT vertės vidurkis labai skiriasi: nuo 10 tūkst. eurų Akmenėje iki 200 tūkst. eurų Neringoje.
Dėl to, anot G. Skaistės, reikėtų turėti kažkokį „vidurkinį“ dydį, kuris būtų pritaikomas kiekvienai savivaldybei: „Nes, žvelgiant į jūsų pasiūlytą variantą, labai realu, kad žmogui labiau apsimokės gyventi sandėliuke, negu savo name.“
Tą pabrėžė ir advokatų kontoros „CEE Attorneys“ advokato padėjėja, vyresnioji teisininkė Lina Liogė.
Anot jos, valdžiai pradėjus svarstyti visuotinio NT mokesčio įvedimą, dalis žmonių, siekdami išvengti papildomos finansinės naštos, pradėjo dairytis pigesnių alternatyvų.
Viena jų – negyvenamosios paskirties patalpos, dažnai reklamuojamos kaip loftai ar apartamentai.
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) valdybos narys, teisininkas Deivis Valiulis vardijo, kad gyvenamieji pastatai yra privatūs namai, daugiabučiai, vienbučiai, dvibučiai, bendrabučiai, vienuolynai.
O negyvenamosios paskirties pastatai, kur būtų galima gyventi, yra viešbučiai ir bendro gyvenimo namai (vadinamas „co-living“).
Vis tik, D. Valiulio aiškinimu, viešbučiai ir co-livingai neskaidomi į atskirus vienetus: butus, patalpas ir pan. Visas pastatas yra tokios paskirties.
Taigi teisėtai čia gyventi būtų galima tik tokiu atveju, jei žmogus nuo seno turėtų nusipirkęs atskirą poilsio paskirties patalpą ir ją įsirengtų kaip gyvenamosios paskirties patalpą.
„Anksčiau buvo galimybė poilsio paskirties patalpose gyventi, registruoti jas, bet šiuo metu tai yra gana apribota. Poilsio paskirties patalpa teoriškai nėra skirta nuolatiniam gyvenimui.
Bet įrodyti, ar ten žmogus gyvena nuolat, ar tik laikinai, yra žymiai sudėtingiau – gali būti daug interpretacijų“, – dėstė teisininkas.
Ar gyvenant kitos paskirties NT mokestis sumažėtų?
Vis tik D. Valiulis teigė nemanantis, kad gyvenant tokiose patalpose išeitų sutaupyti NT mokesčio: „Rinkos masinis vertinimas gal ir būtų mažesnis.
Bet, jei pažiūrėsite į poilsio paskirties patalpas Nidoje ar Palangoje, kur buvo populiaru jas registruoti, tikrai nepamatysite, kad jų įsigijimo kaina yra mažesnė, negu gyvenamųjų patalpų.“
Tuo metu Registrų centro (RC) duomenys rodo ką kitą. RC Turto vertinimo valstybės reikmėms skyriaus vadovė Lina Kanišauskienė vardijo, kad 80 kv. m. butas nerekonstruotame 1940 m. statybos pastate Vilniaus senamiestyje yra vertas maždaug 280 tūkst. eurų, Kauno centre – 170 tūkst. eurų, Klaipėdos centre – 125 tūkst. eurų.
Analogiškų charakteristikų, tik komercinio naudojimo (viešbučių, kitų paslaugų) patalpų vertė būtų 10–20 proc. didesnė, tačiau administracinių patalpų – 10–20 proc. mažesnė už gyvenamąjį butą.
L. Kanišauskienė paminėjo, kad Kauno ir Klaipėdos miegamuosiuose rajonuose 1985 m. statybos daugiabučio pirmame aukšte esančios administracinio ar komercinio naudojimo patalpos būtų 30–40 proc. pigesnės nei tame pačiame pastate esantys tokio pat ploto butai.
Kurortinėse savivaldybėse, pvz., Birštone ir Druskininkuose, 60 kv. m. ploto buto 1985 m. statybos gelžbetonio plokščių daugiabutyje vertė yra apie 95 tūkst. eurų.
Analogiškų viešbučių paskirties patalpų vertė būtų apie 20 proc. mažesnė, o kitų komercinio naudojimo (pvz. paslaugų, prekybos) ar administracinių – net 30–40 proc. mažesnė.
„Mažesnių savivaldybių centruose tendencijos iš esmės labai panašios: gyvenamųjų patalpų vidutinės rinkos vertės yra apie 30–50 proc. didesnės nei komercinio naudojimo ar administracinių patalpų“, – skaičiavo Registrų centro atstovė.
Apsigyvenus tokiame NT – baudos iki 6 tūkst. eurų
L. Liogė paminėjo, kad, pvz., Vilniuje savivaldybė leidžia deklaruoti gyvenamąją vietą net svečių namuose ar viešbučiuose, gamybinės paskirties patalpose:
„Tačiau svarbu suprasti – tai nereiškia, kad tokiose patalpose galima teisėtai gyventi. Gyventi negyvenamosios paskirties patalpose nuolat yra neteisėta.“
D. Valiulio nuomone, gyventi tam nepritaikytuose pastatuose yra teisės pažeidimas ir tai neturėtų būti svarstoma kaip priimtina alternatyva.
Jis įspėjo, kad už patalpų naudojimą ne pagal paskirtį yra skiriama bauda nuo 280 iki 3 tūkst. eurų, už pakartotinį pažeidimą jau gresia 400–6 tūkst. eurų bauda.
Teisininkas nuramino, kad gavus baudą patalpų nuosavybės niekas neatima ir neapriboja, tik įspėja, kad daromas pažeidimas ir šią neteisėtą veiklą reikia nutraukti.
„Atrodo toks neva labai lengvas sprendimo būdas – gyvenamąsias patalpas pavadinu negyvenamosiomis, gaunu statybos leidimą (paskirties keitimui yra reikalingas statybos leidimas), pakeičiu paskirtį, patalpos atpinga ir moku mažesnį NT mokestį.
Nemanau, kad tai yra sprendimas“, – svarstė LNTPA valdybos narys.
Ar galima pakeisti pastato paskirtį?
„CEE Attorneys“ teisininkės teigimu, pakeitus NT paskirtį į gyvenamąją, jo vertė dažnai padidėja, kadangi tokį turtą jau galima ir nuomoti, lengviau parduoti, kartais taikomos ir mokestinės lengvatos.
Vis tik ji pabrėžė, kad pakeisti pastato paskirtį yra labai sudėtinga, procesas būna ilgas (gali trukti net kelerius metus), brangus ir ne visada sėkmingas.
L. Liogė vardijo, kad pakeitus paskirtį daugiau kaip pusė patalpų turi išlaikyti senąją paskirtį, priešingu atveju tektų keisti visą pastato paskirtį, o tai dažnai neįmanoma dėl taikomų apribojimų.
Be to, tam reikalingas pastato bendraturčių sutikimas, o jų negavus ginčai gali pasiekti teismus. Taip pat gali tekti rengti detalųjį planą, gauti statybos leidimą.
Pašnekovė pridūrė, kad daugelis būsto įsigijimui ima paskolas, o negyvenamos paskirties būstą (komercinės paskirties patalpas) bankai finansuoja ženkliai prastesnėmis sąlygomis, tam tikrais atvejais ir iš viso atsisako jį finansuoti.
Gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties skirtumai
L. Liogės aiškinimu, gyvenamosios paskirties patalpos yra skirtos nuolatiniam gyvenimui. Jos turi atitikti griežtus komforto, saugumo, higienos bei statybos techninius reikalavimus.
Pvz., minimali vieno kambario kvadratūra turi būti ne mažesnė nei 16 m², o sanitarinio mazgo – bent 4 m².
Taip pat tokiose patalpose yra privaloma atitinkama garso izoliacija (ne žemesnė nei C klasė), energinio efektyvumo ir natūralios šviesos reikalavimai.
„Tuo metu negyvenamosios paskirties patalpos, administracinės, komercinės, viešbučių ar kitos formaliai nėra pritaikytos nuolat gyventi.
Jose galioja žemesni techniniai standartai: gali būti prastesnė garso izoliacija (net G klasė), ne visada įrengta tinkama ventiliacija ar apšvietimas Tai reiškia, kad jose gyventi ne tik nekomfortiška, bet ir teisiškai problemiška“, – aiškino teisininkė.
Pašnekovė pabrėžė, kad negyvenamas patalpas taip pat yra draudžiama reklamuoti kaip būstą. Visgi ji pripažino, kad NT pardavėjai neretai apeliuoja į patrauklią kainą ir vartojimo įpročius:
„Tačiau net ir tada, kai skelbime vartojamas žodis „butas“, tai nebūtinai reiškia, kad paskirtis yra gyvenamoji. Pirkėjas turi būti budrus ir tiksliai pasitikrinti paskirtį Nekilnojamojo turto registre.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
