Paskutinėms Europos Sąjungos šalims Vokietijai ir Austrijai atšaukus darbo jėgos judėjimo apribojimus, Lietuvai gresia likti nykia Europos provincija. Prognozuojama, kad dėl gilėjančios demografinės krizės ir augančios emigracijos iki 2060–ųjų Lietuvoje gyvens tik šiek tiek daugiau nei 2 mln. žmonių.
Tūkstančiai laukia darbo jėgos
Rytų Europos valstybių ES narių piliečiai ir iki šiol galėjo dirbti Vokietijoje bei Austrijoje, tačiau tam jie privalėjo gauti darbdavio kvietimą. Dabar jie turi teisę vienodomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje ir užimti pareigas, kurioms nereikalingi specialūs įgūdžiai, pavyzdžiui, dirbti valytojais, padavėjais ar pan.
Statistikos duomenimis, praėjusiais metais į Vokietiją išvyko 3 tūkst. 800 Lietuvos gyventojų. Pagal populiarumą tarp lietuvių emigrantų Vokietija buvo ketvirtoji šalis po Didžiosios Britanijos, Airijos ir Ispanijos.
Sociologai prognozuoja, kad dėl nedidelio atstumo – Vilnių ir Berlyną skiria 822 kilometrai, darbo pasiūlos ir lietuviams viliojamai atrodančio užmokesčio Vokietijos patrauklumas turėtų išaugti.
Europos užimtumo tarnybos tinklo „Eures“ duomenimis, Vokietijoje šiuo metu darbuotojų ieško per 2000 įmonių, yra per 364 tūkst. darbo skelbimų.
Piliečiams iš Rytų Europos atsivėrusia darbo rinka nėra patenkintos Vokietijos profesinės sąjungos. Jos susirūpinusios, kad nekvalifikuotos darbo jėgos antplūdis gali sumažinti atlyginimus. Dėl tautiečiams atsivėrusių galimybių pernelyg nedžiūgauja ir Vokietijoje seniai įsikūrę lietuviai.
Senbuviai aukso gyslos nemato
Prieš dešimtmetį į Vokietiją iš Pakruojo rajono kaimo atvažiavusi Roma Juchatz mano, kad dabartiniams emigrantams surasti aukso gyslą lengva nebus.
„Išsilavinusių žmonių, specialistų – medicinos darbuotojų, profesionalių vairuotojų Vokietija laukia, tokiems darbo yra. O nekvalifikuotais atvykusiais tautiečiais pasinaudos lietuvių firmos, jau dabar verbuojančios žmones valyti viešbučių ar panašiai. Apgyvendins tokius kokioj skylėj ir pelnysis iš jų prakaito. Juo labiau didelių galimybių neturės nemokantieji vokiečių kalbos. Tokie dirbs už 5 eurus per valandą – rūšiuos šiukšles, pakuos fabrikuose“, – įsitikinusi R.Juchatz.
Anot jos, nekvalifikuoti darbininkai niekur nėra vertinami, o Vokietijoje, kur populiarios terminuotos darbo sutartys, tokiems susirasti nuolatinį pragyvenimo šaltinį gali būti itin sudėtinga.
R.Juchatz nuomone, menkai išsilavinusiems ir vokiškai tik kelis žodžius pralemenantiems emigrantams ir Vokietijoje gali tekti durstyti galus taip pat sunkiai, kaip Lietuvoje, arba dvigubai daugiau išlieti prakaito.
„Vieno kambario buto nuoma kainuoja 300–400 eurų. Laikraščiuose pilna skelbimų, siūlančių darbą už 400 eurų. Todėl ant žemiausio laiptelio stovintys emigrantai aria dieną naktį keliose darbo vietose“, –„Sekundei“ teigė Roma.
Malonūs su saiku
Per 130 tūkst. gyventojų turinčiame Haidelbergo mieste R.Juchatz jau penketą metų dirba turtingoje šeimoje. Kelios emigrantės pasamdytos slaugyti daugelį metų sunkia liga sergančios moters. Kartą per savaitę ligonę aplankanti savo šeimą sukūrusi dukra svetimtautėms slaugėms palieka pinigų pragyventi iki kito jos vizito. Roma darbu džiaugiasi.
„Ligonės vaikai mūsų nelaiko tarnaitėmis. Jie mums labai malonūs. Tačiau egzistuoja neperžengiama riba. Malonūs, bet į „dūšią“ emigrantų neįsileis. Savaitei pinigų paliekama tiek, kad ne tik užtenka ligonės vaistams, būstui išlaikyti, bet ir galime sau leisti valgyti iš tiesų kokybišką maistą – ištisus metus šviežias daržoves, lašišą, jautieną ir pan.“, – pasakojo R.Juchatz.
Globotinės artimųjų pasitikėjimą pelniusi Roma laikoma pasamdytų emigrančių vyresniąja. Ji taip pat vienintelė, šeimoje dirbanti nuolatos. Kitos emigrantės keičiasi kas keletą mėnesių.
Vokietija Romai tapo namais. Moteris ištekėjusi už vokiečio. Sutuoktinio šeima jos netgi nelaiko emigrante. Pasak R.Juchatz, anyta džiaugiasi, kad lietuvė kur kas malonesnė marti nei buvusi sūnaus žmona vokietė. Romai ši santuoka – taip pat ne pirmoji. Lietuvoje gyvena jos dukra.
„Vyro šeima ir jai į Lietuvą dovanas siunčia“, – džiaugiasi R.Juchatz.
Į Lietuvą – tik sulaukus pensijos
Buvusi pakruojiškė mano vokiečių pasitikėjimą pelniusi per savo atkaklumą. Prieš dešimt metų, nematydama prošvaisčių Lietuvoje, ji patraukė paskui jaunas kaimo paneles, važinėdavusias dirbti į Vokietijos barus.
Tuomet vos 20 žodžių vokiškai mokėjusi Roma įsidarbino turko bare indų plovėja. Tarp neplautų lėkščių lietuvė išdirbo tris savaites, kol kartą į barą užsukęs rusiškai kalbantis vyriškis pasiūlė pereiti dirbti pas italą. Per trejetą pas jį praleistų metų T.Juchatz savarankiškai išmoko vokiečių kalbą.
„Jokių kursų nelankiau, nebuvo laiko, o ir pinigų gaila. Mokiausi iš televizijos, radijo, žmonių, kad išmokčiau tartį, vokiškus laikraščius garsiai skaitydavau, nors nieko nesuprasdavau“, – apie įveiktą sunkiausią užduotį pasakoja E.Juchatz.
Kai susikalbėti su vokiečiais nebereikėjo žodyno, Roma įsidarbino šeimoje senutės slauge, tačiau šioji netrukus mirė. Darbšti ir kruopšti lietuvė buvo kritusi į akis velionės kaimynams. Šie ją ir rekomendavo dabartiniams darbdaviams. Romai teko įveikti dar vieną kliūtį – mamai slaugę pasamdę vaikai pareikalavo įgyti vairuotojo pažymėjimą.
„Į Lietuvą grįšiu nebent tada, kai į pensiją išeisiu. Netgi jei netekčiau šito darbo, Vokietijoje jau esu užsitarnavusi tokį statusą, kad čia kitą darbą rasčiau lengviau nei tėvynėje“, – neabejoja emigrantė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
