Lietuva – maža šalis, tačiau ir joje išryškėja skirtingos gyventojų galimybės, dažnai priklausančios nuo gyvenamosios vietos. Neabejotina, kad ekonominis nuosmukis turėjo įtakos visai šaliai, neišskiriant nė vienos savivaldybės. Tačiau skirtingų gyventojų pajamos priklauso nuo skirtingų ekonominės veiklos sektorių, o šie nukentėjo ne vienodai. Kadangi savivaldybėms pervedama gyventojų pajamų mokesčio dalis sudaro vidutiniškai 41 proc. savivaldybių biudžetų pajamų, galima daryti išvadą, kad savivaldybių ir jų gyventojų finansai bei gerovė yra tiesiogiai ir stipriai susiję.
Žinoma, gyvenamosios vietos pasirinkimui ir gyvenimo kokybei įtakos turi ne tik finansinės galimybės, bet ir tokios aplinkybės kaip saugumas, infrastruktūra, visuomeninio, kultūrinio gyvenimo galimybės ir kt. Pavyzdžiui, tėvams svarbu švietimo įstaigos, saugi ir sveika aplinka, vyresnio amžiaus žmonėms rūpi patogus susisiekimas visuomeniniu transportu, sveikatos priežiūros galimybės ir pan. Tačiau tai taip individualu, kad objektyviai įvertinti, kurioje savivaldybėje yra geriausia gyventi tampa iš esmės neįmanoma.
Todėl šįkart nagrinėjame ekonominius ryšius ir kviečiame pažvelgti, kaip Lietuvos savivaldybėse skiriasi ekonominės gyvenimo sąlygos.
Kur gauna didžiausias pajamas
Nors Lietuva visai nedidelė, skirtinguose šalies kampeliuose įsikūrusių žmonių gyvenimo lygis skiriasi. Galima rasti daugybę priežasčių, darančių įtaką šių skirtumų susiformavimui. Tai – ir savivaldybės geografinė padėtis, ir verslo objektų susitelkimas regione, ir vietos gyventojų amžius bei darbo jėgos konkurencingumas, traukiantis arba atbaidantis investuotojus, ir daugelis kitų dalykų.
Nuo visų jų priklauso vienas iš svarbiausių kriterijų, į kurį atsižvelgiama vertinant gyventojų finansinę gerovę ir gyvenimo kokybę – pajamos. Apžvelkime Lietuvos savivaldybių pasiskirstymą pagal jų gyventojų pajamas.
Kas daugiausiai uždirba
Nieko nuostabaus, kad didžiausią vidutinį atlyginimą Statistikos departamentas fiksuoja tose savivaldybėse, kuriose susikoncentravę daugiausiai aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Štai vidutinis Vilniaus gyventojų darbo užmokestis po mokesčių 2010 m. III ketv. siekė 1836 Lt per mėnesį. Vidutinį šalies neto darbo užmokestį (1621 Lt) viršijo ir vidutiniai atlyginimai Klaipėdos miesto, Visagino, Mažeikių rajono bei Klaipėdos rajono savivaldybėse.
Viena iš pagrindinių to priežasčių šiuose miestuose įsikūrę specifiniai verslo ir gamybos objektai: jūrų uostas, atominė elektrinė, naftos perdirbimo gamykla. Nors darbuotojų skaičius kai kuriose iš šių įmonių pastaraisiais metais gerokai mažėjo, likę dirbti specialistai išlaikė ir gana didelį darbo užmokestį, o Klaipėdoje ir Mažeikiuose per pastaruosius dvejus metus jos netgi šiek tiek paaugo.
Atitinkamai mažiausias pajamas gauna tų savivaldybių gyventojai, kuriose veikia nedaug ūkio subjektų, o darbo jėga yra mažai konkurencinga – palyginti mažas darbingo amžiaus gyventojų skaičius, neaukšta kvalifikacija. Nė 1200 Lt „į rankas“ nesiekia vidutinis darbo užmokestis Šalčininkų rajono savivaldybėje (1172 Lt), vos pusšimčiu litu didesni atlyginimai yra Kalvarijos ir Radviliškio rajono savivaldybėse.
Beje, įdomu pastebėti, kad labiausiai nuo 2008 m. vidutinis atlyginimas padidėjo, rodos, niekuo pernelyg nepasižyminčioje Kazlų Rūdoje (214 Lt), o labiausiai smuko chemijos pramone žymioje Jonavos savivaldybėje (net 400 litų). Tiesa, prieš recesiją vidutinis atlyginimas čia siekė 1815 Lt ir nusileido tik Vilniaus miestui, todėl net ir toks didelis kritimas Jonavos į apačią nenustūmė – pagal pajamas ji dabar laikosi trečiajame dešimtuke.
Kas gauna didžiausias pensijas
Visuomenei sparčiai senstant, senatvės pensiją Lietuvoje greitai gaus kone kas ketvirtas gyventojas (2009 m. ją gavo 219 gyventojų iš 1000), tad ši visuomenės dalis yra neabejotinai svarbi, kaip svarbu yra ir jos gaunamos pajamos. Tiesa, šioje vietoje pajamų pasiskirstymą paaiškinti sudėtingiau, mat nelikus vienam iš sėslumą lemiančių veiksnių (darbovietės), gyventojai gali pasirinkti kitą gyvenamąją vietą nei gyveno dirbdami. Pavyzdžiui, iš miesto išsikraustydami į kaimą ar atvirkščiai (priklausomai nuo poreikių ir galimybių) senjorai kartu „vežasi“ ir jiems priklausančią pensiją. Na, o šios dydis priklauso nuo dirbto darbo: objektuose, kur buvo reikalinga itin aukšta kvalifikacija dirbę darbuotojai gaudavo didesnį darbo užmokestį, taigi dabar gauna didesnes pensijas.
Šią prielaidą patvirtina ir tai, kad, be didmiesčių ir miestų, kuriuose darbo užmokestis ir dabar yra aukščiausias, didžiausias vidutines pensijas 2009 m. gavo Šiaulių, Panevėžio, Alytaus miestuose bei Jonavos, Pasvalio ir Pakruojo rajonų savivaldybėse gyvenantys pensininkai. Nenuostabu, nes Šiauliai ir Panevėžys ilgą laiką buvo Lietuvos pramonės centrai, Alytus garsėjo tekstilės pramone ir šaldytuvais, Jonava – jau minėta chemijos pramone ir t.t.
Kaip žinia, didelė dalis gyventojų išlaidų priklauso nuo vartojimo ir pirkimo įpročių. Vis dėlto yra ir tokių dalykų, kurie nuo gyventojų iš esmės nepriklauso – tai prekių ir paslaugų kainų bei tarifų pokyčiai.
Vertindami tai, ar visose Lietuvos savivaldybėse vienodai kainuoja pragyvenimas, rėmėmės šiuo metu galiojančiais centralizuotai teikiamos šilumos, kuri šiuo metų sezonu itin sparčiai tuština gyventojų pinigines, bei šalto ir karšto vandens tarifais. Dėl duomenų trūkumo neatsižvelgėme į kai kurių savivaldybių patvirtintas subsidijas kainoms kompensuoti.
Paaiškėjo, kad šilumos energija ir šaltas vanduo brangiausias yra Neringoje. Nors ši vietovė labai dažnai minima tarp patraukliausių gyventi, komunalinių paslaugų kainos čia nedžiugina: šilumos energijos kaina Neringoje yra daugiau nei 14 ct/kwh, o šalto vandens – 4,12 Lt/m3 didesnė nei šalies vidurkis (atitinkamai 24,96 Lt/kwh ir 6,95 Lt/m3). Karštas vanduo brangiausias Trakų r. savivaldybėje. Pagal skirtingus tarifus į savivaldybių, kuriose jie yra didžiausi šalyje trejetukus patenka ir Prienų (šiluma ir karštas vanduo), Pakruojo (šiluma ir šaltas vanduo), Pagėgių (šaltas vanduo) bei Joniškio (karštas vanduo) rajonų savivaldybės.
Už šaltą vandenį mažiausiai moka Šalčininkų rajono ir Vilniaus miesto savivaldybių gyventojai (4,22 Lt/m3), o žiemą pigiausiai šildosi Utenos ir Tauragės gyventojai, kuriems šilumos kaina nesiekia 19 ct/kwh.
Kur labiausiai reikalinga socialinė parama
Skirtingas pajamų ir išlaidų santykis savivaldybėse lemia skirtingą socialinės paramos poreikį. Siekdami įvertinti, kurių Lietuvos savivaldybių gyventojų finansinei padėčiai didžiausią įtaką daro pajamų ir išlaidų svyravimai, analizavome valstybės ir savivaldybių teikiamos socialinės paramos poreikį.
Skaičiuodami naudojomės iš savivaldybių biudžetų mokamų vienkartinių pašalpų socialiai remtiniems asmenims bei socialinių pašalpų gavėjų statistika, taip pat atsižvelgėme į kompensacijas būsto šildymo išlaidoms ir išlaidoms vandeniui gaunančiųjų skaičių bei mokinių, kuriems tenka nemokamas maitinimas, skaičių (abiem atvejais – tūkstančiui gyventojų), įvertinome vienam gyventojui tenkančias valstybės ir savivaldybių socialinės paramos išlaidas.
Svarbu pažymėti, kad socialinės paramos dydžio nevertinome dėl galimo kontraversiško vertinimo: sunku pasakyti, ar didesnė socialinė parama yra gerai, nes yra prieinama ir dengia didesnę išlaidų dalį, ar blogai vien dėl to, kad jos reikia. Taigi, atlikus analizę paaiškėjo, kad labiausiai socialinė parama 2009 m. buvo reikalinga Kelmės, Raseinių, Anykščių, Akmenės ir Šilalės rajonų savivaldybių gyventojams, o finansiškai stipriausi
Beje, galima kontraversija išryškėja ir vertinant finansiškai silpnesnes savivaldybes. Viena vertus, jų gyventojai yra labiau pažeidžiami. Kita vertus, tai suteikia nemažai galimybių, mat dėl didelės socialinės ir finansinės įtampos šiose savivaldybėse darbo jėga potencialiai yra pigesnė. Teoriškai tai galėtų paskatinti investicijų atėjimą į šiuos regionus.
Tiesa, įvertinus tiesioginių užsienio investicijų ir nedarbo lygio Lietuvos savivaldybėse duomenis, aiškėja, jog užsienio investuotojams potencialiai pigi darbo jėga nėra toks reikšmingas faktorius, kad nulemtų investicijų vietovės pasirinkimą. Labiau tikėtina, jog, vertinant potencialią vietą investicijoms, didesnė reikšmė yra teikiama reikalingos kvalifikacijos darbuotojų pasiūlai, o ne jų kainai.
Kur labiausiai įsiskolinę
Negalėdami vartojimo išlaidų padengti gaunamomis pajamomis, gyventojai skolinasi. Sunkumus, kurie skirtingų savivaldybių gyventojams dėl didelių išlaidų ir/ar dėl pajamų pasikeitimų iškyla susidūrus su privalomais mokėjimais, atspindi „Creditinfo“ renkamų duomenų analizė. 2010 m. gruodį mažiausia suma už nepadengtus privalomus mokėjimus vienam gyventojui teko Jurbarko (101 Lt), Pagėgių (105 Lt) ir Kelmės (108 Lt) savivaldybių gyventojams.
Šie nepadengti mokėjimai apima ne tik mokėjimus už komunalines ir mobiliojo ryšio operatorių paslaugas, bet ir įmokas finansinėms institucijoms už prisiimtus įsipareigojimus. Susikaupusioms skoloms įtakos turi ne tik bendros pragyvenimo išlaidos ir pajamos, bet skolinimosi dydis ir kiekis, priklausomas nuo skolinimosi metu buvusių pajamų. Taigi galima kelti hipotezę, kad tų savivaldybių, kuriose buvo didžiausios pajamos, aukščiausias pragyvenimo lygis, gyventojai turi ir daugiausia finansinių įsipareigojimų. Keičiantis situacijai jiems kyla didesnė nemokumo grėsmė.
Šią prielaidą patvirtina faktai, kad didžiausi sukaupti nepadengti mokėjimai, tenkantys 1 gyventojui, 2010 m. gruodį užfiksuoti Vilniaus (1048 Lt), Klaipėdos (1117 Lt) ir Palangos (1793 Lt) miestų savivaldybėse.
Per 2010-uosius nepadengti mokėjimai, tenkantys vienam savivaldybės gyventojui, labiausiai augo pajūryje – Klaipėdos ir Palangos miestuose, o labiausiai sumažėjo Druskininkuose ir Birštone.
Būtiniausių prekių ir paslaugų (maisto, kuro ir kt.) kainų augimas bei susikaupusių skolų padengimas – pagrindiniai finansiniai 2011-ųjų iššūkiai ir tikslai. Vieniems juos įveikti padės pamažu gerėjanti situacija darbo rinkoje, kiti, nebenorėdami ar nebegalėdami laukti uždarbio galimybių, dairosi už Lietuvos ribų. Tad apžvelkime ir darbo rinkos bei emigracijos rodiklius atskirose Lietuvos savivaldybėse.
Kur daugiausiai bedarbių
Analizuojant naujausią nedarbo statistiką į akis krinta Neringos duomenų atotrūkis. Šioje savivaldybėje sausio 1 d. registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykis siekė 5,7 proc., tuo metu arčiausiai atsidūrusioje Birštono savivaldybėje jis jau siekia 10,7 proc. Apie šio reiškinio priežastis plačiau pakalbėsime teksto pabaigoje, o dabar apžvelkime teritorijas, kuriose darbo rinkos situacija yra sudėtingiausia.
Didžiausias nedarbas fiksuojamas Ignalinos rajono savivaldybėje – metų pradžioje darbo čia neturėjo net 21,3 proc. darbingo amžiaus gyventojų. 19 ir daugiau procentų siekiantis nedarbas užfiksuotas Akmenės, Vilniaus, Zarasų ir Mažeikių rajonų savivaldybėse. Nuo 2008-ųjų bedarbystė sparčiausiai augo Mažeikiuose – net 15,3 procentinio punkto. Tikėtina, kad viena iš pagrindinių priežasčių - restruktūrizuojant naftos perdirbimo gamyklą atleisti darbuotojai.
Nedarbo statistikos teikiamą informaciją reikšmingai papildo registruotiems bedarbiams išmokėtų pašalpų skaičius. Didžiausia bedarbių, gaunančių nedarbo išmoką, dalis praėjusių metų III ketv. buvo Visagino, Elektrėnų ir Vilniaus bei Klaipėdos miestų savivaldybėse. Mažiausiai registruotų bedarbių tokias išmokas gavo Birštono, Kelmės ir Šilalės rajonų savivaldybėse.
Viena vertus, tų savivaldybių, kuriose nedarbo išmokos gausiau mokamos, gyventojai labiau priklausomi nuo socialinių išmokų. Kita vertus, tai rodo, jog šiose savivaldybėse yra mažiau ilgalaikių bedarbių. Nedarbo išmokų skaičiaus mažėjimas nedarbui didėjant liudija, jog bedarbiai jau ilgą laiką neranda darbo, praranda kvalifikaciją. Kadangi ekspertai nekvalifikuotų darbuotojų poreikio didėjimo artimiausiu metu neprognozuoja, didėja rizika, kad dalis šių vietovių gyventojų ateityje susidurs su dar didesniais finansiniais sunkumais.
Nagrinėjant 53 savivaldybių, kurių duomenys pateikiami, statistika, paaiškėja, kad tik trijose iš jų 2010 m. pabaigoje įregistruotų laisvų darbo vietų skaičius viršijo naujai įregistruotų bedarbių skaičių: Mažeikių rajone bei Panevėžio ir Šiaulių miestuose. Tačiau Mažeikių rajone nedarbas jau kurį laiką yra antras pagal dydį šalyje, šalies vidurkį pastebimai viršija ir nedarbas Panevėžio mieste. Tai leidžia daryti išvadą, jog darbdaviai šiose vietovėse neranda reikiamos kvalifikacijos darbuotojų.
Na, o Šiauliuose situacija kiek kitokia: nedarbo lygis nuo metų pradžios čia labai nedaug, bet sumažėjo, o tai leidžia daryti prielaidą, jog šios savivaldybės darbo rinka po truputį atsitiesia. Tiesa, yra vienas svarbus „bet“: Šiaulių miesto savivaldybė yra tarp tų, kuriose didžiausias gyventojų skaičius, 2009 m. duomenimis,deklaravo išvykimą į užsienį.
Taigi statistinį nedarbą šiandien mažina ir dėl vidinės arba tarptautinės migracijos mažėjantis darbingo amžiaus žmonių skaičius. Pastaroji, žinoma, šiandien yra kur kas aktualesnė.
Iš kur dažniausiai išvyksta ir ką tai reiškia darbo rinkai
Didžiausias savo išvykimą deklaravusių gyventojų skaičius (skaičiuojant tūkstančiui gyventojų) fiksuojamas Klaipėdos, Šiaulių miesto ir rajono, Akmenės rajono ir Visagino savivaldybėse. Tikėtina, jog didelę dalį emigravusių visaginiečių tai padaryti paskatino Ignalinos atominės elektrinės uždarymas praėjusiais metais ir dėl to gana smarkiai padidėjęs nedarbas. Klaipėdoje tiek emigraciją, tiek pradelstus mokėjimus skatina buvęs didelis paskolų gavėjų skaičius, o Akmenės rajono gyventojus išvykti verčia didelis nedarbas.
Emigracijos mastai prislopti galėtų atsigavus darbo rinkai ir ėmus didėti atlyginimams. Vis dėlto iš savivaldybių pozicijų žiūrint akivaizdu, kad darbo vietų kūrimą čia gali stabdyti ne tik finansiniai sunkumai ar nepalankios ekonominės sąlygos visoje šalyje, bet ir vietinės problemos, pavyzdžiui, tinkamos darbo jėgos trūkumas. Tinkama darbo jėga šiuo atveju negali būti apibūdinama vien tik turima kvalifikacija (žiniomis, patirtimi ar išsilavinimu).
Vertinant savivaldybes pagal pensinio amžiaus ir darbingo amžiaus gyventojų santykį paaiškėjo, jog didžiausias pensinio ir darbingo amžiaus gyventojų santykis) yra Rytų ir Pietų Lietuvoje. 40 proc. ribą perkopia Ignalinos r. (48 proc.), Anykščių r. (44 proc.), Lazdijų r. (43 proc.), Alytaus r. (42 proc.), Varėnos r. (42 proc.) bei Zarasų ir Molėtų r. (po 41 proc.) savivaldybės. Penkios iš paminėtų savivaldybių patenka ir tarp tų, kuriose yra didžiausias priešpensinio amžiaus (55-59 m.) gyventojų ir darbingo amžiaus gyventojų santykis, t.y. didžiausia ta visuomenės dalis, kuri netrukus galės išeiti į pensiją. Viena vertus, dėl to šiose savivaldybėse yra daugiau galimybių įsidarbinti jaunimui. Kita vertus, dėl visuomenės senėjimo ir emigracijos to jaunimo jose ne tiek ir daug, tad darbo jėgos potencialas nėra toks konkurencingas kaip kitose savivaldybėse.
Įvertinę pensinio amžiaus ir darbingo amžiaus gyventojų santykį, socialinės rizikos šeimų skaičių 1000-iui gyventojų, registruotų ilgalaikių bedarbių skaičių 1000-iui darbingo amžiaus gyventojų, Valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensijos gavėjų skaičių 1000-iui gyventojų, ir Valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensijų gavėjų skaičių 1000 darbingo amžiaus gyventojų nustatėme su gyventojų turima kvalifikacija ir fizinėmis jų galimybėmis dirbti susijusį ekonominį savivaldybių potencialą. Tarp vertinamų 47 savivaldybių didžiausias jis yra Kretingos r., Visagino, Palangos ir Vilniaus miestuose. Tuo tarpu silpniausias statistinis fizinis darbo jėgos potencialas yra Prienų, Biržų, Rokiškio, Pasvalio ir Kupiškio r. savivaldybėse.
Remiantis šiais duomenimis būtų galima dairytis po didesnį potencialą turinčias savivaldybes ir ten ieškotis geriau apmokamo darbo bei geresnių gyvenimo sąlygų. Vis dėlto tai iš esmės nevyksta: vidinė migracija dėl su darbu susijusių paskatų Lietuvoje beveik neegzistuoja, ypač ji reta tarp vyresnio amžiaus žmonių. Plačiau šia tema „Mano finansuose“ kalbėsime artimiausiu metu, o dabar pasidairykime po Lietuvos savivaldybę, kurioje pagal daugelį statistinių duomenų gyventi yra geriausia.
Taigi, kodėl dar ne visi gyvena Neringoje?
Rengdami šią statistinių duomenų analizę nekėlėme tikslo sudaryti Lietuvos savivaldybių reitingą. Akivaizdu, kad kiekviena savivaldybė yra savaip išskirtinė. Todėl objektyviai apibendrinti visų savivaldybių duomenis yra ir sudėtinga, ir gana rizikinga dėl skirtingų gyventojų poreikių ir gyvenimo lygio vertinimo kriterijų.
Vis dėlto bent akimirkai užmiršus ekonominius priežastinius ryšius ir reiškinius bei pabandžius išrikiuoti savivaldybes pagal statistinius duomenis, paaiškėja, kad patraukliausia gyventi yra Neringos savivaldybė.
Čia mažiausiai lėšų skiriama socialinei apsaugai, taigi galima daryti išvadą, kad yra mažiausiai nepasiturinčių šeimų, čia yra mažiausiai moksleivių, kuriems reikalingas nemokamas maitinimas mokykloje, čia – mažiausias nedarbas.
Atrodo, kad Neringos gyventojų krizė beveik nepalietė ir finansiškai yra vieni stipriausių visoje šalyje. Tiesa, jei analizuotume įmonių statistiką, pastebėtume, jog Neringoje vyrauja viešbučių ir restoranų verslas, kurio pelningumas ekonominės recesijos metais tikrai neaugo, veikla nesiplėtė. Tad kokia gi Neringos paslaptis?
Pasirodo, viskas yra labai paprasta. Neringoje yra registruota daug gyventojų, nepriklausančių nuo savivaldybės ekonominės veiklos ir situacijos, nes joje nuolat negyvena ir nedirba. Tai reiškia, kad nekilnojamojo turto Kuršių Nerijoje turintys Lietuvos gyventojai deklaruoja čia savo gyvenamąją vietą. Sakoma, jog iš esmės tik dėl to, kad nereikėtų mokėti įvažiavimo, taršos mokesčių bei turėtų teisę į nemokamą automobilio stovėjimo vietą.
Nuolat šie asmenys čia negyvena, tačiau savivaldybėms tenkanti jų gyventojų pajamų mokesčio dalis pervedama būtent Neringai. Taip savivaldybė tampa turtingesnė, nors savo nuolatiniams gyventojams negali pasiūlyti beveik jokių ekonominių ar finansinių pranašumų, išskyrus įspūdingą kraštovaizdį ir turizmo galimybes.
