Šiandien dalis euro zonos išgyvena sudėtingą situaciją: valstybei reikia skolintis, tačiau rinkos ja nepasitiki, todėl jos leidžiamų skolos vertybinių popierių palūkanos šoka į rekordines aukštumas ir niekas jų nenori pirkti, o šalies bankai verčiau renkasi saugesnius užsienio valstybių skolos popierius.
Nuo to šiandien kenčia periferinės euro zonos valstybės. Pavyzdžiui, Graikijos dešimties metų trukmės valstybės obligacijų palūkanos šiuo metu viršija 15 proc, o Vokietijos – apie 1,5 procento. Kuo didesnė obligacijų palūkanų norma – tuo didesnė rizika, kad pasibaigus laikotarpiui jos gali būti neišpirktos. Todėl šio regiono santaupos keliauja į stipriąsias ekonomikas. Kodėl tai blogai? Esant neapibrėžtai finansinei tokių šalių kaip Graikija ar Ispanija būklei jų platinamų skolos vertybinių popierių palūkanos kyla, todėl norint jas padengti reikia dar daugiau skolintis, o investuotojai mieliau renkasi mažiau rizikingų šalių obligacijas.
Kovojant su tuo Europos centrinis bankas pradėjo vykdyti tiesiogines pinigų operacijas (OMT), kurių esmė – supirkti rizikingų šalių skolos vertybinius poperius ir taip sumažinti jų palūkanas, kad šios šalys vėl galėtų skolintis normaliomis rinkos sąlygomis. Tiesa, kai kurie ekonomistai siūlo problemą spręsti paprasčiau – ribojant kapitalo srautus tarp euro zonos šalių.
Riboti judėjimą
Lietuvoje lankęsis tyrimų instituto „Nomura“ vyriausiasis ekonomistas Richardas C. Koo siūlo įvesti netiesiogines kapitalo kontrolės priemones ir taip paskatinti, kad bankai būtų linkę pirkti savo šalies obligacijas. Jis siūlo tokiu atveju, kai bankas perka savo šalies obligacijas, joms, kaip aktyvui, nustatyti mažesnį rizikos lygį nei užsienio valstybių obligacijoms.
Kodėl tai būtų patrauklu bankams? Bankui reikėtų mažiau nuosavo kapitalo, mat kapitalo pakankamumo rodiklis nurodo, kokia dalimi nuosavo kapitalo bankas turi padengti turimą turtą ir įsipareigojimus, įvertintus pagal riziką. Pavyzdžiui, išduotoms paskoloms verslui reikia didesnės nuosavo kapitalo dalies, o perkant valstybės skolos popierius – mažesnės. Šiuo metu Europoje visų šalių obligacijoms priskiriamas tas pats rizikos laipsnis.
„Jei daugiau pinigų liktų Ispanijoje, Italijoje, obligacijų pajamingumas sumažėtų, tarkime, iki 3–4 proc. ir niekas nekalbėtų apie euro zonos krizę <...> Tuomet vyriausybės galėtų imtis fiskalinio stimulo ir skatintų ekonomiką, o privatus sektorius galėtų sutvarkyti savo balansus“, – kalbėjo R. Koo prieš porą savaičių Vilniuje.
Laužytų dėsnius
Tiesioginį kapitalo judėjimo draudimą, kaip nurodymą bankams nepirkti užsienio šalių obligacijų, neleidžia Europos Bendrijos steigimo sutartis. Ar toks R. Koo pasiūlymas jos nepažeidžia? „Tai buvo privataus ekonomisto pasisakymas <...> Lietuvos institucijos tokių ketinimų nėra išdėsčiusios. Hipotetinio ir iki galo neatskleisto scenarijaus komentuoti negalime. Atsakymą taip pat apsunkina tai, kad finansinių paslaugų bendroji rinka nėra užbaigta“, – teigė Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje Spaudos ir informacijos skyriaus vadovas Giedrius Sudikas.
„Swedbank Markets“ tarnybos Lietuvoje vadovas Tomas Andrejauskas būtų linkęs nepritarti R. Koo pasiūlymui. „Jei valstybės rizika didelė, kaip Ispanijos ir Graikijos, o bankai verčiami investuoti į šios valstybės skolą, tai reiškia, kad finansų sistema statoma į rizikingą padėtį ir taip didinamas finansų rinkos nestabilumas. Indėlininkai, matydami, kur keliauja jų pinigai, gali tarti „ačiū“ ir atsiimti savo indėlius“, – sakė jis.
Pagelbėtų Lietuvai?
Šiandien Lietuvos padėtis pakankamai gera, tačiau, R. Koo teigimu, ateityje tai galėtų tapti pagalbos ratu ir mūsų kraštui. Rugsėjį Lietuva 5,5 metams Šveicarijos frankais pasiskolino 0,5 mlrd. litų tik už 2 proc. metines palūkanas, kai balandį išplatino šešerių metų trukmės 1,38 mlrd. litų vertės emisiją eurais, kurios pajamingumas siekė 4,2 procento. Tai buvo pirmas kartas po ketverių metų, kai eurais nominuotų Lietuvos vertybinių popierių pajamingumas buvo mažesnis nei 5 procentai.
Tačiau padėtis finansų rinkose vis dar netvari, todėl skolinimosi kaina ateityje gali keistis ir į bloga – kitąmet Lietuva numačiusi pasiskolinti 7,6 mlrd. litų. Praeityje buvo atvejų, kai Lietuvai nepavyko pasiskolinti. Štai praėjusių metų lapkritį, po „Snoro“ bankroto, vidaus rinkos investuotojai nepanoro už valstybei priimtas sąlygas įsigyti obligacijų emisijos eurais. Per krizės įkarštį 2009 metais Lietuvos bandymai pasiskolinti patyrė fiasko net septynis kartus. R. Koo įsitikinęs, kad to ateityje padėtų išvengti jo siūlymas taikyti skirtingą riziką skirtingų šalių obligacijoms.
Faktai: Bandymai skolintis
Pateikiame pastaruosius Lietuvos bandymus pasiskolinti tarptautinėse rinkose:
Rugsėjo 19 dieną Lietuva užsienio rinkose išplatino obligacijų emisiją Šveicarijos frankais, kurios vertė siekė apie 500 mln. litų. Už 5,5 metų trukmės obligacijas bus mokamos 2 proc. metinės palūkanos.
Balandžio 17 dieną Lietuva tarptautinėse rinkose išplatino 1,38 mlrd. litų vertės obligacijų emisiją eurais. Jos trukmė – šešeri metai, palūkanų norma – 4,216 procento.
Pernai lapkričio 9 dieną Lietuva tarptautinėse rinkose išplatino 1,9 mlrd. litų obligacijų emisiją JAV doleriais. Jos trukmė – dešimt metų, palūkanų norma – 6 procentai.
