Euro zonos skolų krizė tęsiasi jau daugiau nei dvejus metus. Nors pastarieji Europos politikų ir institucijų priimti sprendimai leidžia tikėtis, kad blogiausia jau praeityje, šios krizės pasekmės bus jaučiamos ne vienerius metus.
Visų pirma, artėjantys rinkimai šiemet Graikijoje ir Prancūzijoje bei kitąmet Italijoje sukuria daug neapibrėžtumo – ar išliks politinė valia ir toliau imtis skausmingų, bet būtinų taupymo priemonių ir reformų? Antra, Europos Centrinio Banko likvidumo paskolos, fiskalinės drausmės sutartis ir kiti susitarimai nukreipia Europą tinkama kryptimi, tačiau milžiniška skolos našta valstybių pečius slėgs dar daug metų. Todėl svarbu suprasti šios krizės priežastis, anatomiją, galimus jos ateities vystimosi scenarijus, bei kaip ji paveiks atskirų šalių įmonių ir gyventojų finansus.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis pateikia atsakymus į gyventojų ir įmonių dažniausiai užduodamus klausimus apie galimus ateities scenarijus ir krizės poveikį Lietuvos gyventojams ir įmonėms.
1. Kada prasidėjo euro zonos krizė ir kokį vaidmenį suvaidino pasaulinė finansų krizė ir recesija?
Euro zonos skolų krizė nėra tiesioginė pasaulinės finansų krizės ir po jos sekusios pasaulinės recesijos tiesioginė pasekmė; tačiau minėti įvykiai išryškino struktūrines euro zonos problemas ir padidino įtampą joje. Mažėjanti pasaulinė paklausa privertė centrinius bankus mažinti palūkanų normas ir didinti likvidumą, o vyriausybės, vadovaudamosi „sena gera“ keinsistine ekonomine politika, bandė skatinti savo šalių ekonomiką didindamos išlaidas ir biudžeto deficitus. Be to, sunkia našta valdžios sektoriaus finansams tapo ir kai kurių šalių bankų mokumo problemų sprendimas. Tuo pat metu ekonomika ir mokesčių pajamos traukėsi. Dėl visų šių veiksnių biudžeto deficitas Portugalijoje, Airijoje, Graikijoje ir Ispanijoje 2009 m. viršijo 10 proc. BVP ir davė pradžią paniekinančiai santrumpai „PIGS“ (angl. kiaulės). Šios valstybės kartu su Italija tebėra euro zonos skolos krizės epicentre.
Nors disbalansai euro zonoje dėl pigių kreditų ir netolygaus konkurencingumo formavosi laipsniškai, pagrindinė patikėjimo euro zonos sanglauda ir jos „pamatais“ praradimo priežastis buvo chroniškos Graikijos ekonomikos problemos. Nepaisant besitraukiančių euro zonos ekonomikų ir pasaulyje siaučiančios finansų krizės, per visus 2009 metus pasitikėjimas euro zonos valstybėmis išliko didelis – skirtumas tarp Graikijos ir Vokietijos 10 metų trukmės vyriausybės obligacijų pajamingumo buvo 1 procentinis punktas. Tačiau 2009 m. pabaigoje investuotojai pradėjo abejoti, ar Graikija sugebės grąžinti savo skolą ir ar kitos euro zonos valstybės norės ją gelbėti, t.y. vienu ar kitu būdu perimti dalį jos skolos. Per kelis mėnesius Graikijos vyriausybės obligacijų pajamingumas šoktelėjo virš 10 procentų. Skolinimasis finansų rinkose už tokią kainą nebeteko prasmės.
2. Kodėl nebuvo laikomasi Stabilumo ir augimo pakto?
Griežti Mastrichto konvergencijos kriterijai yra skirti užtikrinti, kad visos šalys, prisijungusios prie euro zonos, galėtų išlaikyti stabilias kainas ir valiutų kursus, mažus biudžeto deficitus ir skolą, ir kad jomis pasitikėtų finansų rinkos. Stabilumo ir augimo paktas (SAP) turėjo užtikrinti tvarų euro zonos narių augimą, reikalaujant, kad jų biudžeto deficitas neviršytų ir nepriartėtų prie 3 proc. BVP, o valstybės skola – 60 proc. BVP. Iš pradžių SAP turėjo nustatyti daug griežtesnius apribojimus, nei numatyta Mastrichto sutartyje, pvz., sumažinti biudžeto deficitą iki 1 proc. BVP ir naudoti automatines pinigines sankcijas. Tačiau, prieš pasirašant paktą, reikalavimai buvo sušvelninti, pvz., sankcijų taikymui turėjo pritarti dviejų trečdalių finansų ministrų dauguma. Kadangi automatinės piniginės sankcijos už reikalavimų pažeidimą nebuvo taikomos, daugelis šalių, įskaitant Prancūziją ir Vokietiją, jas pažeidinėjo ir toliau. Paktas buvo pažeistas daugiau kaip 60 kartų. Partnerių spaudimas buvo silpnas, o „nusidėjėlėms“ buvo leista pačioms nuspręsti, ar jas bausti, ar ne. Kadangi pažeidėjų buvo tiek daug, sistema niekada ir neveikė. Tikimasi, kad 2012 m. kovą pasirašytas naujas fiskalinis susitarimas padės pašalinti pagrindines problemas. Bus siekiama reguliuoti struktūrinį biudžeto deficitą (pakoreguotą, atsižvelgiant į ekonominį ciklą), o už šio reikalavimo pažeidimus bus taikomos pusiau automatinės piniginės sankcijos, nebent didžioji dauguma šalių (85 proc.) balsuotų prieš. Galimybė išvengti sankcijų išlieka, nes per didelis biudžeto deficitas gali susidaryti ir dėl objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, stichinių nelaimių.
3. Kodėl ši krizė vadinama valstybių skolų krize?
Nors ši krizė labai padidino įtampą bankiniame sektoriuje ir susilpnino visų rinkos dalyvių pasitikėjimą, jos gilumoje slypi nepasitikėjimas vyriausybėmis ir jų sugebėjimu grąžinti didžiulę skolą. Iš dalies šis nepasitikėjimas kyla dėl to, kad atskiros euro zonos narės negali spausdinti pinigų ir infliacijos pagalba sumažinti savo realios skolos naštos. Valstybių skolos krizės pradžioje nebuvo jokių institucijų, kurios galėtų padėti šalims išspręsti jų likvidumo problemas.
2009 m. blogėjant Graikijos ekonominei situacijai, šalies BVP sumažėjo 3,3 proc., (2008 m. – 0,2 proc.). Kartu prastėjo ir rinkų požiūris į Graikijos skolos stabilumą – 2009 m. Graikijos skola šoktelėjo nuo prieš metus buvusių 113 proc. iki 129.3 procento. Nors skolos lygis pats savaime nebuvo labai didelė problema (pavyzdžiui, Japonijos valstybės skola viršijo 200 proc. jos BVP), tačiau besitraukianti Graikijos ekonomika ir vyriausybės nesugebėjimas ir nenoras greitai sumažinti biudžeto deficitą ir inicijuoti kitas labai reikalingas reformas rodė, kad skola tampa nebekontroliuojama, t.y. Graikija jos nesugebės grąžinti niekada.
2010 m. kitos euro zonos narės toliau vykdė labai ekspansyvią fiskalinę politiką – nei viena iš jų (išskyrus Suomiją ir Liuksemburgą) neįvykdė Mastrichto sutartyje nustatyto mažiau kaip 3 proc. BVP biudžeto deficito kriterijaus. 2010 m. gegužės mėnesį pagalbą gavusi Graikija nebuvo vienintelė valstybė – tais pačiais metais pagalbos į TVF ir ES kreipėsi ir Airija, kuri gavo 67,5 mlrd. eurų paskolą. 2011 m. gegužės mėnesį iš šių dviejų institucijų Portugalija gavo 78 mlrd. eurų dydžio oficialią paskolą. Praėjus keliems mėnesiams po šios pagalbos suteikimo, pradėjo mažėti pasitikėjimas didžiosiomis euro zonos narėmis – Ispanija ir Italija. ECB atnaujino Vertybinių popierių rinkų programą (VPRP), pagal kurią jis pirko vyriausybių obligacijas antrinėje rinkoje. Nors oficialiai pagalba nebuvo skirta, nuo VPRP atnaujinimo iki 2011 m. pabaigos ECB supirko daugiau kaip 130 milijardų eurų vertės Italijos ir Ispanijos obligacijų. Tuo tarpu Italijos valstybės skola, kuri daugelį metų viršijo 100 proc. BVP, 2011 m. siekė jau daugiau kaip 120 proc. BVP. Tai yra antras aukščiausias skolos lygis ES, jis yra mažesnis tik už Graikijos valstybės skolos lygį (160 proc.). Pagrindinė nepasitikėjimo Italija priežastis buvo per mažas jos konkurencingumas, lėtas augimas ir vyriausybės pasyvumas.
Airija yra išimtis ta prasme, kad šalį parklupdė ne jos neatsakingas elgesys su valstybės finansais – jos skola iki krizės siekė tik 24,7 proc. BVP – bet vyriausybės sprendimas garantuoti šešių Airijos bankų, neapgalvotai finansavusių milžinišką nekilnojamojo turto rinkos burbulą, įsipareigojimus. Tam tikra prasme Airijos vyriausybė, norėdama išvengti bankų krizės, dalį skolos iš privataus sektoriaus perkėlė valstybiniam sektoriui.
4. Kodėl valstybių skolos kaina, kuri ilgą laiką buvo labai panaši, pradėjo skirtis, ypač 2010 m.?
Iki 2010 m. pradžios rinkos tikėjosi, kad, euro zonos narei susidūrus su laikinomis finansinėmis problemomis, ją išgelbės kitos šalys, nepaisant ES sutarties 125 straipsnio, kuris tai draudžia. Dėl tos priežasties investuotojai noriai skolino visoms euro zonos šalims už labai panašią kainą – skolinimosi kaina beveik per visus pastaruosius dešimt metų skyrėsi ne daugiau kaip puse procentinio punkto. Tačiau Graikijos ekonomika nuo pasaulinės recesijos nukentėjo ypač smarkiai dėl didelės šalies priklausomybės nuo nestabilių turizmo ir laivininkystės sektorių. Tik 2009 m. pabaigoje, sparčiai blogėjant Graikijos ekonominei situacijai, naujoji, skaidresnė šalies vyriausybė atskleidė, kad valstybės deficitas viršys 15 proc. BVP – tai yra bus daug didesnis, nei anksčiau tikėtasi. Tai padidino investuotojų susirūpinimą dėl Graikijos galimybių grąžinti savo skolą. Bet skolos dydis buvo ne vienintelė problema – JAV ir Jungtinės Karalystės skolos ir BVP santykiai vidutiniškai yra didesni už euro zonos. Tačiau atskiros euro zonos narės negali daryti poveikio monetarinei politikai. Nebuvo tikimasi, kad ECB imsis kiekybinio skatinimo priemonių (t.y. pinigų spausdinimo obligacijų supirkimui) – politikos, kurią naudojo Federalinių rezervų bankas ir Anglijos bankas. Tuo pat metu investuotojai pradėjo pripažinti anksčiau ignoruotą faktą, kad Graikijos ekonomika buvo nekonkurencinga dėl nelanksčios darbo rinkos ir per didelio ir neefektyvaus valstybinio sektoriaus. Vis dėlto, ši problema būtų ne tokia didelė, jeigu Graikija būtų galėjusi devalvuoti savo valiutą, tačiau tokios galimybės nebuvo.
5. Kaip ši krizė yra susijusi su prekyba ir šalių konkurencingumu?
Galima sakyti, kad dabartinė euro zona toli gražu nėra optimali valiutos zona, ir kad jos narės yra per daug skirtingos, kad galėtų naudoti tą pačią valiutą ir pinigų politiką. Viena iš priežasčių yra skirtingas darbo našumas, kuris Graikijoje ir Portugalijoje yra vidutiniškai maždaug dvigubai mažesnis nei euro zonos vidurkis. Net ir atsižvelgiant į kainų skirtumus, Graikijos našumas siekia tik 87 proc. ES-15 vidurkio. Konkurencingumo skirtumus atspindi ir milžiniški užsienio prekybos disbalansai – 2008 m. Graikijos užsienio prekybos deficitas viršijo 20 proc. BVP. Portugalija ir Ispanija taip pat kentėjo dėl chroniško prekybos deficito, kuris abiejose šalyse po truputį pradėjo mažėti tik praėjusiais metais. Beje, Lietuvos užsienio prekybos deficitas 2008 metų pradžioje taip pat siekė 20 proc. BVP, tačiau Lietuvos ekonomika prisitaikė greitai ir iš esmės – BVP traukėsi 6 ketvirčius, o sumažėjusios darbo sąnaudos ir padidėjęs konkurencingumas leido greitai sugrįžti į augimo kelią. Tuo tarpu Graikijoje recesija jau tęsiasi penktus metus, o jos pabaigos dar nesimato.
Tuo tarpu Vokietija dėl didesnio namų ūkių taupymo ir produktyvumo sugebėjo išlaikyti didelį užsienio prekybos perteklių. Periferinėms euro zonos valstybėms, priešingai, dėl pigių išorės kreditų užsienio prekybos deficitas tapo nuolatine būsena. Dėl to labai sparčiai susikaupė išorės skola valstybiniame ir privačiame sektoriuose.
Produktyvumas pats savaime nevaidina labai didelio vaidmens – pavyzdžiui, Estijoje produktyvumas yra mažiausiais iš euro zonos valstybių, bet jos ekonomikos augimo tempai 2011 m. buvo sparčiausi ES. Rimtesnės problemos Graikijoje, Italijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje yra nelanksti darbo rinka ir dirbtinai apribota konkurencija daugelyje gamybos ir paslaugų sektorių. Įstatymai, pernelyg gynę darbuotojų teises ir suteikę per didelius įgaliojimus interesų grupėms, nulėmė tai, kad darbo užmokestis augo sparčiau už produktyvumą (kaip ir Lietuvoje, tik dėl skirtingų priežasčių). Dėl to šios šalys prarado konkurencingumą tiek ES viduje, tiek ir už jos ribų. Darbuotojų atleidimo problemos paskatino bendroves ypač atsargiai kurti naujas darbo vietas ir nedarbo lygį Ispanijoje išaugino beveik iki 25 procentų. Tačiau struktūriniai ir konkurencingumo skirtumai netrukdo sėkmingos pinigų sąjungos egzistavimui. Vieningos fiskalinės ir finansinės politikos bei valstybės finansų stabilumą ir likvidumą užtikrinančių institucijų trūkumas buvo pagrindinės priežastys, dėl kurių situacija tapo nebekontroliuojama. Tobulinant esamus įstatymus (pvz., pasirašius fiskalinį susitarimą) ir kuriant naujas institucijas (Europos stabilumo mechanizmą, ESM), euro zona turėtų veikti sėkmingiau, nepaisant šalių skirtumų.
6. Kodėl krizė yra susijusi su pasitikėjimu politikais?
Nors JAV ir Jungtinės Karalystės skolos ir biudžeto deficito rodikliai yra blogesni, šios valstybės gali skolintis daug mažesnėmis palūkanomis nei daugelis Europos valstybių. Tai rodo, kad euro zonos struktūroje yra esminių trūkumų, o investuotojai abejoja, ar politikai ir ECB norės išvengti šalies narės bankroto. Vokietijos pradinis reikalavimas, kad ESM, kuris prireikus galės skolinti euro zonos valstybėms, turėtų apimti privataus sektoriaus dalyvavimo elementus (t.y. privatūs investuotojai turės patirti nuostolius), paskatino investuotojus apskritai vengti euro zonos valstybių obligacijų. Tik vėliau šios idėjos buvo atsisakyta ir Europos politikai pradėjo tvirtinti, kad Graikijos skolos restruktūrizavimas buvo unikalus atvejis, kuris niekada nebepasikartos jokioje kitoje euro zonos narėje.
Politikų veiksmus šios krizės laikotarpiu galima apibūdinti kaip „kojų vilkimą“ – nenorą (arba nesugebėjimą) imtis skubių priemonių ir sustabdyti krizės plitimą. Pirminis atsakas – Europos finansinio stabilumo fondo (EFSF) sukūrimas buvo akivaizdžiai nepakankama ir tik laikina priemonė. Labiausiai tikėtina, kad politikai neskubėjo statyti „ugniasienių“, stabdyti problemų išplitimo ar atkurti pasitikėjimo dėl moralinės rizikos pavojaus – greitai išsprendus problemas, Graikijai, Italijai ir kitoms šalims niekada nebebūtų reikėję įgyvendinti plataus masto reformų, kurias jos galėjo inicijuoti tik kai rinkos ėmė „kvėpuoti joms į pakaušį“.
Situaciją blogina ir kartais pasireiškiantys valstybių nesutarimai tarp šalių narių dėl to, kodėl, kada ir kaip jos turėtų viena kitą gelbėti. Dėl daugelio svarbių sprendimų teko balsuoti šalių parlamentuose, ir šis procesas nebuvo sklandus – pavyzdžiui, Slovakijoje dėl nesutarimų šiuo klausimu žlugo vyriausybė. Beveik visose problemų turinčiose šalyse politikai negali paaiškinti visuomenei, kad fiskalinio taupymo ir struktūrinių reformų kelias yra mažiausiai skausminga išeitis iš krizės. Artėjantys rinkimai, kurie šiemet vyks Graikijoje ir Prancūzijoje, o kitais metais – Italijoje, sukuria daug neapibrėžtumo ir dar labiau apsunkina situaciją. Atsiranda rizika, kad politikai populistai priims sprendimus, kurie nors ir nebus nepopuliarūs tarp jų rinkėjų (pavyzdžiui, atsisakyti ištiestos pagalbos rankos ir išstoti iš euro zonos), tačiau gali turėti tragiškų ilgalaikių pasekmių.
7. Kiek svarbi užsienio prekyba su euro zona Švedijai ir Baltijos šalims?
Euro zona yra pagrindinė Švedijos ir Baltijos šalių prekybos partnerė. Maždaug trečdalis viso šių šalių eksporto keliauja į euro zoną, o importo iš euro zonos dalis – dar didesnė. Švedija yra labiausiai priklausoma nuo eksporto į euro zoną (apie 38 proc.), o Lietuva ir Estija – mažiausiai. Latvijos eksportas į euro zonos šalis sudaro daugiau kaip 35 proc. viso šalies eksporto.
Užsienio prekyba su visomis ES šalimis yra dar svarbesnė. Daugiau kaip 60 proc. viso Latvijos, Lietuvos ir Estijos eksporto keliauja į ES šalis. Labiausiai priklausoma yra Latvija, kurios eksportas ir importas į ES sudaro daugiau kaip 70 proc. jos viso eksporto ir daugiau kaip 75 proc. viso importo. Nors Švedija ir Baltijos valstybės daugiausia prekiauja su didžiosiomis euro zonos narėmis, tebesitęsiančio nuosmukio periferinėse valstybėse poveikis pasireikš netiesiogiai per finansų rinkos nestabilumą ir bendrą paklausos sumažėjimą.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus MAČIULIS
Antrąją straipsnio dalį skaitykite rytoj
