Bendra Europos Sąjungos (ES) valiuta buvo sukurta siekiant įgauti ekonominį stabilumą, išvengti devalvacijos ir kainų šuolių.
Toks žingsnis suprantamas, nes 1971-aisiais atsisakius Bretton-Woods sistemos (pagal ją pasaulio valiutos buvo susietos su JAV doleriu, o šis – su auksu) pasaulinėje valiutų rinkoje įsivyravo neapibrėžtumas. Beveik visos didžiosios šalys leido savo valiutoms laisvai plaukioti, jų vertę palikti spręsti rinkoms, o laisvas kapitalo judėjimas iškreipė ekonominę realybę.
Laisvės iškreipta ekonomika
Laisvą monetarinę politiką turinčios valstybės, norėdamos pagyvinti savo ekonomikas, gali išleisti papildomų vyriausybinių obligacijų ar tiesiog prispausdinti pinigų. Tačiau šios valstybės taip pat tapo pažeidžiamos nuo finansų rinkų nuotaikų, tad nuo Bretton-Woods sistemos panaikinimo padažnėjo finansinės krizės.
Norėdamos nuo jų apsisaugoti kylančios ekonomikos pradėjo kaupti milžiniškus užsienio valiutų rezervus. Per 2008 metų finansų krizę geriau sekėsi tokioms šalims kaip Kinija ar Brazilija, kurios turėjo daug rezervų, tačiau didelių rezervų laikymas iškreipia ekonominę logiką.
Kaip rašo „The Economist“, augančios ekonomikos, užuot investavusios namie, pigiai skolina turtingoms šalims, ypač JAV. Tokiu būdu ši galėjo išlaikyti žemas palūkanų normas ir dirbtinai palaikyti vartojimą. O dabar, kai pasauliui ypač reikia didesnės paklausos, amerikiečiai turi taupyti.
„Mes nesame turėję tokių skolų ir deficitų, – „USA Today“ sakė Lance‘as Robertsas iš „StreetTalks Advisors“. – Mes dar niekada čia nebuvome.“
Europa išsigando tokios nevaldomos valiutų rinkos ir nusprendė sukurti saugesnę valiutą, kuri leistų laisvai judėti kapitalui, bet išlaikytų stabilų infliacijos lygį.
Auksas nežiba
Tokia valiutos sistemos idėja panaši į aukso standarto principą. Šis irgi leidžia laisvą kapitalo judėjimą ir išlaiko stabilią valiutą. Šiuo metu, kai jokia valiuta neatrodo saugi, aukso standartas vilioja, bet jis nėra tobulas.
„Standard Chartered Bank“ atstovas Gerardas Lyonsas tvirtina: „Praeityje aukso standartas nesugebėjo užtikrinti reikiamo stabilumo. Esant bet kokiai finansinei padėčiai aukso standarto įvedimas sukelia papildomų problemų, ekonominio pakilimo laikotarpiu aukso standartas skatina burbulų pūtimą, o nuosmukio metais sukelia dar gilesnę krizę.“
Ne veltui daugelis šalių aukso standarto atsisakė Didžiosios depresijos metais. Pagrindinė aukso standarto problema – nėra vidinio monetarinio lankstumo, be kurio išbristi iš krizių yra sudėtinga. Su šia problema šiuo metu susiduria ir Europa.
„Bjauri tiesa ta, kad Europos politikai nenori pripažinti, jog euras yra tolygus aukso standartui, kuris visą prisitaikymo naštą perkelia silpnesnėms šalims, – sako G. Lyonsas. – Euras, kaip ir aukso standartas, priverčia prie savęs pritaikyti ne valiutos kursą, bet kainų ir algų dydį. Šio prisitaikymo didžiausia našta tenka silpną valiutą turinčioms valstybėms ir taip euras tampa skolininkių kalėjimu.“
Europa tarnauja eurui
Periferijos šalys dabar negali devalvuoti savo valiutų, kad atpigintų darbo jėgą, gamybą ir taptų konkurencingesnės ar kad prispausdintų šiek tiek pinigų ir palengvintų sau skolos naštą.
Kitos valstybės gali atlaisvinti ar pririšti savo valiutas, palengvinti įtampą prispausdinant pinigų, o euro zonos šalys savarankiškai negali nieko padaryti.
Prislėgus finansiniams sunkumams šalių valiuta nuvertėja ir tai padeda joms atsigauti. Pavyzdžiui, 2008 metais svaro sterlingų, kuris labai priklausomas nuo finansų rinkų nuotaikų, vertė smarkiai krito. Tačiau dėl to atpigęs eksportas padėjo britams stipriai sumažinti prekybos deficitą.
Tačiau euras negali patenkinti kiekvienos iš šių ekonomikų poreikių, nes euro zonos ekonominė padėtis stipriai skiriasi. Vokietijai euras suteikia konkurencingumo, nes jis pigesnis nei markė, o iš Pietų Europos – atima.
Pats euro kūrėjas, buvęs Europos Komisijos pirmininkas Jacques Delorsas pripažino, kad Europos lyderiai dešimtajame dešimtmetyje nusprendė pro pirštus žvelgti į kai kurių valstybių narių ekonomines silpnybes, o atsakas į dabar iškilusias problemas – nepakankamas.
„Finansų ministrai nenorėjo matyti nieko nemalonaus, su kuo būtų reikėję tvarkytis“, – „Daily Telegraph“ sakė J. Delorsas.
Bendra valiuta – bendra valdžia
Aukso standarto sistema iki Pirmojo pasaulinio karo buvo efektyvi, nes Anglijos bankas bendradarbiaudamas su kitais didžiaisiais centriniais bankais buvo kaip tarptautinis valdžios organas.
Čia atsiskleidžia ir kita euro problema – fiskalinės valdžios nebuvimas. 1998 metais „Reuters” atlikta apklausa parodė, kad 34 iš 42 ekonomistų rėmė Europos centrinio banko ir „Bundesbank“ prezidentų nerimą dėl kai kurių šalių per laisvos fiskalinės politikos.
J. Delorsas sakė, kad britai buvo teisūs, kai kuriant eurą teigė, jog bendra valiuta neįmanoma be bendros valdžios.
Atsisakyti euro – per brangu, tad šiomis dienomis bandoma taisyti situaciją ir pritaikyti Europą prie euro. Periferija bando taupyti, o visoje ES siekiama įgyvendinti fiskalinę sąjungą, reikalingą eurui sveikai egzistuoti.
Kitos šalys naudoja monetarinę politiką krizių naštai lengvinti, o Europoje euras, turėjęs užkirsti kelią krizėms, pats tapo skaudžia našta.
Greta Jankaitytė
