Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė socialinio draudimo ir pensijų sistemos reformos koncepcijos projektą ir pakvietė visuomenę reikšti savo nuomonę apie jos ketinimus.
Trumpai kalbant, pateiktoje medžiagoje esama padėtis įvertinta gan tiksliai ir visapusiškai, o siūlomos priemonės socialinio draudimo sistemai reanimuoti yra gerai pagrįstos, realios ir realistinės. Jos žinomos jau nuo seniau, nes panašios diskusijos jau visą dešimtmetį vyksta daugelyje pasaulio (pirmiausia – Europos) šalių.
Lietuvoje 1,4 mln. dirbančių žmonių užtikrina 1,1 mln. įvairiausių pensijų mokėjimą, ir laikas visiems pagalvoti apie tai, kaip už(si)tikrinti orų gyvenimą senatvėje, susirgus ar likus bedarbiu, jei suvokiame, kad pareiškimas, jog tas orus gyvenimas yra mano teisėti lūkesčiai, bus tuščias garsas, jei sistemoje nebus lėšų.
Įvairios interesų grupės ras reformos koncepcijoje vis kitokį joms priimtinų ir atvirkščiai priemonių balansą, todėl diskusija – jei ji tikrai vyks - nežada konsensuso. Reikės remtis daugumos nuomone bei arbitrų, kurie identifikuos tą daugumą bei koreguos ją pagal ilgo laikotarpio pasekmes, nešališkumu bei profesionalumu.
Dėl kokių svarbiausių dalykų galima būtų – ir reikėtų – diskutuoti?
Pirma, dėl skaičiavimų. Jų teikiama labai nedaug, netgi atsiprašoma, kad siūlomiems pakeitimams grupė išvis nesinaudojo skaičiavimais (koncepcijos autoriai taip ir parašo: „Naudojant esamą prognozavimo modelį, nėra įmanoma įvertinti reformos siūlymų poveikį ilgalaikiam pensijų biudžeto tvarumui“). Tačiau esmė net ne skaičiavimuose, o jų prielaidose.
Koncepcijoje teikiami skaičiavimai remiasi dabartine padėtimi ekonomikoje ir demografijoje. Abi – bemaž katastrofiškos.
Katastrofos ilgai netrunka (antraip jos vadintųsi kasdienybe). Iš tiesų, remiantis dabartiniais natūralaus gyventojų prieaugio bei santykinai didžiausiais Europoje emigracijos rodikliais gausime tą koncepcijoje teikiamą skaičių – 2060 metais Lietuvoje gyvens tik 2,5 mln. Žmonių. Bet ar tikrai toks mažas gimstamumas ir tokia didelė emigracija tęsis dar 50 metų?
Ta pati abejonė išsakytina ir skaitant argumentą, kad senyvo (65 metų ir vyresnių) amžiaus gyventojų dalis iki 2060 metų padidės daugiau nei du kartus - nuo 16 iki 32,7 procentų. Kadangi dar apie 17 proc. gyventojuose sudaro vaikai, tai mūsiškiai ekspertai teisingai paskaičiuoja, kad vietoj dabartinio darbingo amžiaus žmonių ir vyresnių nei 65 metų amžiaus žmonių santykio 1,6 liks tik 1 (su ta pastaba, kad dalis tų darbingo amžiaus gyventojų bus nedarbingi ar nedirbs dėl kitų priežasčių; taigi, penkis pensininkus turės galop išlaikyti keturi dirbantieji, auginantys, tikėtina, vaikus).
Vargu ar tai realistinis apskaičiavimas.
Antra, reformos projekto autoriai privalėjo atkreipti dėmesį į tai, kad Sodros biudžeto deficitą šiuos 25-30 metų tam tikru mastu kuria sistemai primesta funkcija – būtinumas pervesti dalį įmokų į kaupiamąsias sąskaitas pensijų fonduose, kartu tęsiant pensijų mokėjimą šiandieniniams pensininkams. Tas Sodros lėšų nudrenavimas yra išorinis veiksnys ir turi būti finansuotas specialiomis, ne sisteminėmis įmokomis.
Trečia, pensijų bei kitų išmokų lyginamąjį svorį įvairiais metais koncepcijos autoriai skaičiuoja realiais dydžiais, t.y. atmesdami infliacijos įtaką. Teisingai, žinoma, bet praktika yra kitokia. Socialinės išmokos indeksuojamos arba perskaičiuojamos įvairia tvarka ir pagal įvairius makroekonomikos rodiklius (dažniausiai pagal vartojimo kainų indeksą arba draudžiamųjų pajamų augimą), bet visada – post factum, t.y. kai kainos ar pajamos jau pakilo. Jei indeksavimui lėšų nėra, pensijos taip gali ir likti atsilikusios (ne visam laikui, žinoma). Tai – ne mokslinio vertinimo, bet ekonominės politikos dalykas, tačiau visiškai realus ir imtinas dėmesin.
Beje, net ir taip skaičiuojant tragiškų pasekmių nematyti. Paskaičiavę pagal „esamą“ prognozavimo modelį, ekspertai gauna tokius skaičius visam būsimam 50-mečiui: visų rūšių pensijų dalis Lietuvos BVP-te, 2009 metais pašokusi virš 9 proc., vėliau ims smukti, po 2020 metų nežymiai kilstels ir iki pat 2042 metų bus tik šiek tiek didesnė nei 8 proc. BVP (ir tik po to ims grasint priartėti prie 10 proc. ribos – jei tada, tolokoje ateityje, jau nauji politikai nesukurs naujų problemų, o nauji akademikai nesumanys kitokių išeičių).
Ketvirta, mes dar kurį laiką, gal net ilgai, skirsimės nuo ekonomiškai brandžių vakarų valstybių tuo, kad tenai įvairioms viešojo sektoriaus darbuotojų grupėms valstybė užtikrina įvairias papildomas pensinio draudimo formas, o privačiame sektoriuje socialinio draudimo pensijas papildo kolektyviniai (nacionaliniai arba sektoriniai) susitarimai tarp darbdavių ir profesinių sąjungų.
Jokios profesinių sąjungų derybų su darbdaviais (arba atvirkščiai) kultūros pas mus vis dar nėra ir gal jau pavėlavom ją išugdyti – todėl papildomus privataus sektoriaus darbdavių įnašus į pensinį darbuotojų draudimą turi inicijuoti vyriausybė. Tai – viena iš didžiausių socialinio draudimo reformos problemų Lietuvoje. Nes viena yra priversti darbdavius stambiau dalyvauti darbuotojų pajamų draudime viso sektoriaus (šakos) profsąjungų reikalavimu (darbdaviams tektų kalbėti labai švelniai), ir visai kas kita, kai įmokas didinti sumanytų vyriausybė (čia galima ją užpjudyti žiniasklaida arba išvis nuversti, atsiras tam tinkamų partijų ir politikų).
Socialinis draudimas – tai valdžios organizuotas visų be išimčių šalies gyventojų draudimas nuo pajamų netekimo. Tai reiškia, kad valstybė imasi atsakomybės garantuoti žmonėms pajamas pragyvenimui. Todėl nėra nei teisinio, nei moralinio, nei politinio pagrindo šauktis visiško, nuolatinio ir nenukrypstamo socialinio draudimo sistemos išmokų subalansavimo su įmokomis. Neatsitiktinai geriau nei mes susitvarkę valstybės visą ar žymią dalį socialinio draudimo pensijų finansuoja iš valstybės biudžeto, mokesčiais surinktomis lėšomis.
