Mūsų didžiosios krizės metai baigėsi, bet styroti dugne dar teks iki vasaros. Metų pradžioje turėsim susitaikyt su dar vienu, jau mažesniu niurktelėjimu žemyn – kai vidaus paklausa darsyk sumažės dėl apkarpytų pajamų ir kai kurių prekių ir paslaugų pabrangimo.
Be to, daliai mūsų ima trukti kantrybės, ir jei jos stokos apraiškos pasieks tikslą, tai irgi gali kažkiek nutolinti atsigavimą.
Maždaug po mėnesio sužinosim, kad mūsų bendrasis vidaus produktas (šalyje 2009 metais pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų visuma) sumažėjo maždaug 20 milijardų litų. Kaip tik tuos neigiamus milijardus ką tik ir baigėm dalintis. (Faktiškai sau išsidalijom mažiau nei pusę sumos, kitą pusę dengsim pasiskolindami).
Krizė (liga, gamybos sumažėjimas, aistringos meilės pabaiga ir pan.) apvalo protus. Savo pavyzdžiu matome, kaip dabar - nori ar nenori – tenka daugiau pagalvoti apie tą neva painią materialiojo gyvenimo sritį, ekonomiką. Apie savo elgesį nesenoje praeityje – kai visi kilom kaip per potvynį, apie dabartį - kaip elgtis, kad nepražūtum, išsaugotum šeimos gerovę ir išliktum pajėgus kartu su visais kilti po krizės.
Tai – individualiam mąstymui. Viešoji gi diskusija susitelkia ties paskirstymo klausimais. Visi drauge turime svarstyti pirmiausia bendrų pinigų klausimus.
Nors visi žino, kad 2 + 2 yra tiek pat, kiek 1 + 3, ir, atrodytų, nėra čia dėl ko ginčytis, nes suma nepasikeis, bet visuomenėje tai du skirtingi nacionalinių pajamų paskirstymo variantai, vedantys prie visai skirtingų pasekmių. Pirmuoju atveju turime lygiavą, komunizmą, užsibaigiantį katastrofa, antruoju atveju – kanoninį „kiekvienam savo“.
Antruoju atveju nuomonės (visuomenėse, kuriose galima reikšti savo nuomonę) išsiskirs: tie, kas gaus 1, tvirtins, kad yra skriaudžiami, gi gavę 3 sakys, kad tai normalu, nesam juk lygūs nei pagal skrandžio dydį, nei pagal gebėjimus, nei pagal paveldėtą turtą ir jo naudojimo talentus. Liks tas 1 + 3 variantas ar reikės jį koreguot į, tarkime, 1,78 + 2,22, jau bus diskusijų ir (demokratinio) susitarimo reikalas.
Yra dar trečias, blogiausias variantas – kai į krūvą sudėti pinigai (mokesčiais surinktos valdžios lėšos) skirstomi nežinia kokiomis proporcijomis. Sakytume, variantas x + y. Čia jau nepatiks daugumai.
Todėl labai svarbi mūsų valstybės ekonominės politikos tobulinimo kryptis ir yra aiškumo ir skaidrumo didinimas, naudojant viešuosius finansus. Mes pyksim, įtarinėsim, būsim nelaimingi, jei gerai nežinosim, kam kiek mūsų pinigų naudojama.
Vienas iš ryškiausių proto blaivėjimo požymių – socialinio draudimo sistemos gryninimas. 2008 m. rudenį pagaliau buvo atliktas užsisenėjęs darbas – socialinio draudimo paslaugų gavėjai pagaliau tapo ir tų paslaugų finansavimo dalyviais. Visuomenei buvo nuimta nuo kupros honorarais pajamas gaunančiųjų pensijų ir sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimas.
Dar vienas labai teigiamas žingsnis – įmokų į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą (PSDF) padidinimas tais 6 procentiniais punktais, kuriais buvo sumažintas gyventojų pajamų mokestis. PSDF tapo, nors ne iki galo, formuojamas jau įmokomis, skirtomis būtent sveikatos priežiūros sistemai finansuoti, ir ryšys tarp to, ką visi mokam į tą fondą ir kokią turim sveikatos priežiūrą, bus aiškesnis.
Dabar jau galėsim – artimoje ateityje, kai esama sistema bus racionalizuota - kur kas pagrįsčiau diskutuoti: norim geresnės sveikatos priežiūros sistemos ir todėl didinkim įmokas į PSDF, ar kol kas susitaikykim su tokia, kokią turim.
Jei norim didesnių pensijų – į kaupiamąsias sąskaitas turim pervesti ne tuos apgailėtinus 5,5 (ateity, kai nustos galioti laikinas jų sumažinimas) procentus, o bent 8 ar 10.
Jei norim geresnių kelių – irgi galim patikslinti tiek akcizo dydį benzino kainoje, tiek (Lietuvoje tai aktualu) tuo kuro akcizu surenkamų lėšų panaudojimo kryptis.
Vos keletą metų galioja Lietuvoje nedarbo draudimas. Todėl nepavykusiu sprendimu reikia laikyti nedarbo draudimo sistemos sugriovimą – kai drastiškai sumažinus maksimalią (3-4.mėnesius temokamą) draudimo išmoką panaikinamas bedarbio gaunamų pajamų ryšys su gautu darbo užmokesčiu ir, taigi, nedarbo draudimo įmokomis.
„Visuotinis daiktų ryšys“ ekonominiame gyvenime yra santykinai geriausiai matomas ir suvokiamas. Vis tik ir čia reikia pastangų – tiek „pasiūlos“, tiek „paklausos“ pusėje. Nes, kaip sakė J.W.Gėtė, kiekvienas girdi tik tai, ką supranta. Viešųjų finansų surinkimas, paskirstymas ir naudojimas turi būti kuo tiksliau ir kuo konkrečiau žinomas visuomenei.
Pabaigoje – šviesos spindulėlis. Ką tik baigtas vykdyti – išleidžiant Tomo Akviniečio „Filosofijos traktatų rinktinę“ - projektas „Pasaulio filosofijos klasikų paveldo lituanizacija: vertimai į lietuvių kalbą“. Puikus dalykas. Dar puikiau ši naujiena skamba Lietuvos ekonomistams. Nes gali būti, kad išvertus ir pateikus Lietuvos žmonėms bene porą šimtų filosofijos klasikų knygų, bus galima atsisukti į pasaulinį ekonomikos minties lobyną. Ar galit įsivaizduoti? – lituanizuojame pasaulio ekonomikos mąstytojus! Nuo A.Smitho, D.Ricardo, J.B.Say‘aus ir T.Malthuso per A.A.Marshallą, E.Böhm-Bawerką, J.B.Clarką, F.Y.Edgeworthą, V.Pareto, W.E.Walrasą, K.Wicksellį, J.Commonsą, W.C.Mitchellą, T.Vebleną, A.A.Cournot, E.Domarą, R.M.Solow, I.Fischerį, P.Sraffą, C.Mengerį, J.Vinerį, A.Gruchey, R.Harrodą, F.A.Hayeką, W.S.Jevonsą, A.P. Lernerį, A.C.Pigou, J.Robinson, J.R.Hicksą, L.Robbinsą, J.A.Schumpeterį, G.Myrdalį, J.Tobiną ir kitus iki J.M. Keyneso, P.Samuelsono, R.H.Coase‘o, R.A.Mundello, M.Friedmano, E.S.Phelpso, J.Stiglitzo, P.Krugmano ir kelių kitų.
Tokio projekto realizavimas reikštų, kad nuo valstietiškojo pasaulio suvokimo, kai su materialiuoju egzistavimu viskas natūralu ir aišku, ir galvoti reikia bei norisi apie tolimesnius nuo ūkio dalykus, pereiname prie miestiškojo mąstymo, kai turėdami vykdyti dalines funkcijas, kurių kiekviena remiasi kito, svetimo žmogaus pinigais apmokama paklausa, esame priversti domėtis, kaip tokioje visiškai labilioje sistemoje, atsisveikinus su natūriniu ūkiu, galima išsaugoti stabilumą ir mūsų pačių gyvenimo saugumą ir tikrumą.
