Apie Putino parankinius rašo Laisvosios Rusijos forumas su tikslu paviešinti Putino režimą remiančius, bendrininkaujančius ir leidžiančius veikti asmenis.
Marine Le Pen buvo Europos Parlamento narė iki 2017 m. Politinės partijos „Nacionalinis frontas“ (nuo 2018 m. birželio 1 d. – „Tautinis susivienijimas“) vadovė, nuo 2011 m. sausio 16 d. Prancūzijos nacionalinės asamblėjos narė, kandidatė į Prancūzijos prezidento postą 2012 ir 2017 ir 2022 metų rinkimuose.
Marine Le Pen (pilnas vardas gimimo metu Merion Anne Perrin Le Pen) gimė 1968 m. rugpjūčio 5 d. Neuilly-sur-Seine, Paryžiaus priemiestyje. Tėvas – buvęs Prancūzijos užsienio legiono karininkas ir Nacionalinio fronto partijos (NF) įkūrėjas Jean-Marie Le Pen, jo pirmoji žmona, mados modelis Pierrette Lalane.
Nuo vaikystės jai įtaką darė tėvo, išplėtojusio kraštutinių dešiniųjų judėjimą Prancūzijoje, politinė karjera: 1976 metais buvo pasikėsinta jį nužudyti, bomba smarkiai apgadino Le Pen šeimos namą. Šie ir kiti veiksniai turėjo didžiulę įtaką Marine politinių pažiūrų formavimuisi ir tolimesniam jos likimui.
Teisės laipsnį ji įgijo Panthéon-Assas universitete 1991 m., o baudžiamosios teisės laipsnį – 1992 m. Tuo pačiu metu ji gavo licenciją verstis advokato veikla ir 1992–1998 metais dirbo advokate.
1993 m. Le Pen pirmą kartą iškėlė savo kandidatūrą Prancūzijos Nacionalinės Asamblėjos rinkimuose iš NF, tačiau nebuvo išrinkta. 1998 metais ji pradėjo dirbti Nacionalinio fronto aparate. Partijos teisinių reikalų direktorės pareigas ji ėjo iki 2003 m., kai tapo NF viceprezidente. Kitais metais ji su tėvu sėkmingai kandidatavo į Europos Parlamentą.
Vėlesniais metais jos įtaka ir reputacija partijoje išaugo ir ji tapo savo tėvo 2007 m. prezidento rinkimų kampanijos štabo vadove. 2008 metais Marine Le Pen buvo išrinkta į Henin-Beaumont miesto Pas-de-Calais savivaldybės tarybą ir šias pareigas ėjo iki 2011 m., o 2009 m. buvo perrinkta į Europos Parlamentą, kur tapo jos nare. 2010 metais Marine Le Pen buvo išrinkta į Šiaurės Pa de Kalė regioninę tarybą.
Pasitraukė iš tėvo šešėlio
Kai Le Pen išėjo iš savo tėvo šešėlio ir iškilo kaip savarankiška politinė figūra, ji atsiribojo nuo kai kurių savo tėvo pažiūrų. Perimdama socialistinę ekonominio liberalizmo kritikos retoriką, ji sustiprino partijos kairįjį sparną ir bandė apvalyti NF nuo rasistinės partijos įvaizdžio.
2011 m. sausio 16 d. NF kongrese Marine Le Pen buvo išrinkta naująja partijos prezidente. 2011 m. gegužės 16 d. NF politinis biuras iškėlė Marine Le Pen kandidatūrą į prezidento postą būsimuose 2012 m. rinkimuose. 2012 m. balandžio 22 d., pirmajame prezidento rinkimų ture Marine Le Pen surinko apie 18 procentų balsų ir nepateko į antrąjį turą, pralaimėdama Prancūzijos socialistų partijos lyderiui Francois Hollande'ui ir dabartiniam prezidentui Nicolas Sarkozy.
Karšti Jean-Marie Le Pen pasisakymai ir politiniai nesutarimai su dukra sukėlė viešą nesantaiką su Marine, o 2015-ųjų rugpjūtį Nacionalinio fronto įkūrėjas buvo pašalintas iš partijos, kuriai vadovavo beveik keturiasdešimt metų.
Socialistų ekonominės ir migracijos politikos nesėkmių bei augančio nepasitikėjimo fone pagrindinių NF politikų populiarumas augo. 2014 metų kovą vykusiuose vietos rinkimuose Le Pen partija ir su ja susiję politikai laimėjo daugiau nei dešimtyje miestų. 2014 m. gegužės mėn. vykusiuose Europos Parlamento rinkimuose NF užėmė pirmąją vietą, surinkusi daugiau nei ketvirtadalį prancūzų balsų. Marine Le Pen nuo tada buvo laikoma ryškiausia euroskepticizmo atstove.
Le Pen 2017 m. prezidento rinkimus pasitiko su dideliais lūkesčiais, žvelgdama į „Brexit“ ir Donaldo Trumpo pergalę, kaip patvirtinimą, kad jos darbotvarkė yra svarbi prieš Europos biurokratiją, nelegalius migrantus ir Prancūzijos elitą. Ji pateko į antrąjį rinkimų turą, bet jame pralaimėjo centristui Emmanueliui Macronui, surinkusi 34 proc. balsų. Nepaisant to, kad šie rinkimai pasižymėjo rekordiškai mažu rinkėjų aktyvumu ir dideliu sugadintų biuletenių procentu (9 proc.), šis rezultatas beveik dvigubai padidino jos tėvo surinktų balsų procentą, gautą antrajame rinkimų ture 2002 m.
2022 m. per pirmąjį prezidento rinkimų turą Le Pen iškovojo antrąją vietą, bet galiausiai ją nugalėjo dabartinis Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Tai parodė, kad jos pozicijos pamažu stiprėja.
E. Macrono centristinė koalicija „Kartu“ (Ensemble) sekmadienio rinkimuose užsitikrino daugiausiai mandatų – 245, tačiau jai pritrūko 44 vietų, kad išlaikytų pastaruosius penkerius metus parlamente turėtą absoliučią daugumą, didelių laimėjimų pasiekus naujam kairiojo sparno aljansui ir kraštutiniams dešiniesiems.
Susiklosčiusi padėtis kelia klausimų, ar balandį antrai kadencijai perrinktam E. Macronui pavyks įgyvendinti savo reformų planus, įskaitant pažadą pakelti pensinio amžiaus kartelę nuo 62 iki 65 metų, taip pat ir gali pakenkti prezidento tarptautinei reputacijai. Ieškodamas išeities iš susidariusios politinės aklavietės, antradienį E. Macronas Eliziejaus rūmuose surengė retas derybas su opozicijos lyderiais, įskaitant kraštutinių dešiniųjų partijos „Nacionalinis sambūris“ (RN) vadovę Marine Le Pen.
Nuopelnai Rusijai ir Putino režimui
Marine Le Pen darbai Putino režimui yra gana aiškūs. Pirmiausia, tai finansinių išteklių ėmimas iš Putino režimo mainais už Kremliaus paramą užsienio politikos arenoje.
2014 m. lapkričio 23 d. AFP paskelbė, kad Le Pen partija iš Rusijos bankų gavo 11 milijonų eurų, įskaitant 9 milijonų eurų paskolą iš „Pirmojo Čekijos ir Rusijos banko“. Šis bankas iki licencijos panaikinimo 2016 metais priklausė milijardieriaus ir artimo Putino bendražygio Genadijaus Timčenkos struktūroms.
Nepaisant kilusio skandalo, Timčenko patekimo į sankcijas ir vėlesnio banko uždarymo, 2017-ųjų gegužę paaiškėjo, kad Rusijos bankai toliau finansavo Nacionalinį frontą ir, be kita ko, galėjo finansuoti Le Pen rinkimų kampaniją Prancūzijos prezidento rinkimuose 2017 m. Tyrimo duomenimis, partijos Vykdomasis komitetas svarstė „paskolos projektą“ už 3 mln. eurų iš Rusijos „Strategy“ banko.
Europos Parlamento narys ir Marine Le Pen bendražygis Jean-Luc Schaffhauser, galimai tarpininkavo gaunant abi paskolas. Europarlamentaras Schaffhauseris yra žinomas tuo, kad 2014 m. jis kaip „stebėtojas“ dalyvavo vadinamuosiuose „rinkimuose“ rusų kontroliuojamuose teritorijose Ukrainoje „DLR“ ir „LLR“. Iš Rusijos pusės susitarimą prižiūrėjo prezidento Putino specialusis įgaliotinis bendradarbiavimui su užsienyje gyvenančių tautiečių organizacijomis Aleksandras Babakovas.
Galbūt partijos stigmatizavimas ir Vakarų bankų atsisakymai skolinti ultradešiniajai partijai paskatino Le Pen bendradarbiavimą su Putinu, tačiau NF lyderiai vargu, ar turėjo iliuzijų dėl tokio bendradarbiavimo kainos. Partijos finansavimas buvo vykdomas mainais į Le Pen paramą Rusijos pozicijai „Ukrainos klausimu“, sankcijų Rusijai kritiką ir paramą kai kuriems Rusijos Federacijos represinės vidaus politikos aspektams.
Taigi, dar prieš žinomą faktą, kad Le Pen gavo pinigų iš Maskvos, 2013 m. vizito į Rusiją metu ji pareiškė palaikanti Rusijos įstatymus, draudžiančius „homoseksualinę propagandą“ tarp nepilnamečių ir draudžiančių įvaikinti vaikus tos pačios lyties poroms, taip pat įstatymą „Dėl nekomercinių organizacijų“. Pastebėtina, kad Prancūzijoje Le Pen ne kartą deklaravo palaikanti LGBT bendruomenę, o buvęs jos vyriausiasis strategas ir partijos pavaduotojas Florianas Filippo yra gėjus.
Le Pen palaikė neteisėtą Krymo aneksiją, sakydama, kad „referendumo rezultatai nesukelia jokių ginčų. To buvo tikimasi. O [Krymo] žmonės, gyvenę baimėje, metėsi į glėbį šalies, iš kurios atvyko, nes visiems yra žinoma, kad Krymas tik 60 metų buvo Ukrainos dalimi.“ 2017 m. sausio 3 d. per BFM televiziją ji pasakė: „Netikiu, kad tai buvo neteisėta aneksija: įvyko referendumas, Krymo piliečiai norėjo prisijungti prie Rusijos“.
Ji pasisako už Ukrainos federalizaciją ir nepritaria Ukrainos integracijai į euroatlantines institucijas. Per 2017-ųjų rinkimų kampaniją Le Pen Kremliuje susitiko su Vladimiru Putinu, taip pat paskelbė apie ketinimą pripažinti Krymą rusišku, jei laimės. Be kita ko, Le Pen palaiko Rusijos poziciją dėl Sirijos ir pasmerkė Rusijos Federacijos atstovų neprileidimą balsuoti ETPA.
2017-ųjų rugsėjį partiją paliko svarbiausi Marine Le Pen bendražygiai, tarp jų Florianas Filippo, o kitais metais partijos narių sumažėjo daugiau nei perpus. 2018 metų vasarą, netrukus po to, kai partija buvo pervadinta į Nacionalinį susivienijimą, Prancūzijos ir Europos institucijos pradėjo tyrimą prieš jos vadovybę dėl įtarimų neteisėtai panaudojus Europos Parlamento lėšas, taip pat užblokavo dalį partijos sąskaitų.
