Menine prasme tai labai puikus paminklas, nepalyginsi su dabartiniais Kauno mero balvonais.

Salomėjos auklėtiniai (tarp jų ir mano tėvas), jos buvusios kolegės (tarp jų ir mūsų m-klos mokytoja) ir draugės ne šiaip KARŠTAI ją gynė, liepė tylėti ir nepliurpti apie tai, ko mes, jaunoji karta, nei žinojom, nei matėm, nei turėjom gyvenimiškos patirties tai vertinti ! Ar kas pagalvojo, kodėl jos dienoraštis ir paskutinis laiškas slepiami taip pat uoliai, kaip ir Nepriklausomybės Aktas??? Štai, imtų ir išmestų į viešumą, kad jų turiniu įrodytų, jog ji tikrai buvo karšta Stalino saulės nešėja?! Betgi ne - jie labiausiai bijo tą „kozirį" paviešinti! Ar tik neatsitiko kažkas, kas jai akis atvėrė, ir ji gal net kažkam pasipriešino. Juk tarpukario kūrybininkai - to meto „influenceriai" - kaip daugeliui jaunų atsitinka - tikėjo Vakarų jaunimui Maskvos skleista ideologija, kuri „visus padarys laimingus" (kaip šiandien kvaišalų teikiama laime tiki), tik reikia daryti, kaip Kremlius lieps... :( O ji - jautrios sielos poetė, žinoma, visa širdimi visiems laimės linkėjo ir ja tikėjo, kol kažkas nenutiko... Taigi - ar kas pagalvojo, kodėl prie jos kambario Maskvos viešbutyje durų budėjo ginkluotas sargybinis? Pasak jos draugės, ji buvo šantažuojama, jog iš jos atims (o gal, kad nužudys?) kūdikį, jei ji elgsis ir veiks ne pagal scenarijų. Pasak draugės, ji, priešindamasi, norėjo šokti per langą, bet ją sugriebė, ir nuo tada prie jos durų dieną naktį budėjo. O ir jos „liga" ir mirtis - ji juk primena šių laikų „novičioku" pavaišintųjų mirtis!!! Juk ligos eiga nebuvo įprasta kepenų ligomis sergantiems! Kremlius nemažai padarė, mums gyvenimą nuodydamas. Štai jau gal 10 metų išsijuosęs mūsų šviesuolius šmeižia, tuo atimdamas iš mūsų didžiavimąsi savo Tauta - juk mes, pasak Kremliaus, esame NIEKAS, ir viską ką turėjome, mums Kremlius davė. O mes patys nieko nesame sukūrę, padarę, nieko neturėjome - nei Tautos žemių, nei kalbos, nei šviesuolių, nei ..., nei..., ir nežinia, ar apskritai esame. Gal tik vaidenamės patys sau?

bene 30 metu nuo pat nepriklausomybes, uzuot kurti geroves valstybe ir zvelgti i ateiti, vis zvalgomasi i praeities seselius, kovojama su skulpturomis, bandoma dirbtinai uzjuodinti praeiti. Palikite praeiti ramybeje

Čia burbulų pūtimas į akis.O ne visažiniu ekspertų žinios.

Smerkti, griauti.naikinti lengviau negu statyti ir kurti. Vieni zmonės domisi kūryba, kiti kūrėjo biografija.Kas liks iš poezijos, muzikos, meno, jeigu žmonės sutapatins kurentį žmogų su juo biografija?Norint smerkti, vertėtų pasiskaityti pasaulio įžymiųjų žmonių kūrėjų biografijas, ir nepamiršti laikotarpio kai vyko karas.

Nebrandi šita komisija, nemąstanti, kaip chunveibinai

demagogija, vien demagogija tų "visuomenininkų". Mekenimas ir tiek. Reikia imti ir spręsti klausimus, o ne metai iš metų mekenti.

Draugas Stalinas

Iš „Poemos apie Staliną“

Jau laisvės girdime garsus, —
Mokėsime ją saugot!
Mums vardas Stalino šviesus —
Kaip tikro tėvo, draugo.

Jo vardas plienas! Dievaži,
Jam visa žemė lenkiasi, —
Ta žemė nuostabiai graži,
Siurbėles nutrenkusi.

Ir sklinda apie jį plačiai
Legendos po pasaulį:
Galingi Stalino pečiai
Laužia vartus į saulę.

Iš „Poemos apie Staliną“

Jau laisvės girdime garsus, —
Mokėsime ją saugot!
Mums vardas Stalino šviesus —
Kaip tikro tėvo, draugo.

Jo vardas plienas! Dievaži,
Jam visa žemė lenkiasi, —
Ta žemė nuostabiai graži,
Siurbėles nutrenkusi.

Ir sklinda apie jį plačiai
Legendos po pasaulį:
Galingi Stalino pečiai
Laužia vartus į saulę.