Jis taip pat akcentavo, kad Holokausto dalyvių teismai ne visada baigiasi taip, kaip galima tikėtis. Tai, pasak profesoriaus, parodo istorijos trapumą, būtinybę ją vertinti itin preciziškai. Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.
Kalbėti apie Holokaustą ir siaubą, kuris ištiko Europą daugiau nei prieš pusę šimto metų, profesorius L. Douglas pradėjo nuo senovės islandų epo, kuriame pasakojama brutali karo ir gyvenimo valstybėje, kurioje nėra valdžios, istorija.
Pasak jo, skaitydami šį seną islandų epą mes matome, kad žmonės sėti sėklų ėjo vienoje rankoje laikydami sėklas, o kitoje – ginklą. Tai buvo normali būsena, kuri epe atpasakojama be didesnių įspūdžių. Tiesa, mums tai nėra normalu, o ir prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui Europa nebuvo vieta, kurioje į lauką žmonės ėjo su sėklomis ir ginklu.
Anot L. Douglas, bevaldystę, chaosą ir smurtą mes siejame su barbariškumu, karu ir iracionaliu elgesiu. Tiesa, Thomas Hobbsas savo kūrinyje „Leviatanas“ nagrinėjęs chaoso ir bevaldystės teorijas priėjo, pasak profesoriaus, išvados, kuria mes dažnai vadovaujamės iki šiol, kad „valstybė, kurioje nėra valdžios neatrodytų, kaip rojus, o greičiau, kaip pragaras, nes žmonės yra linkę gintis ir būti brutalūs tada, kai to reikia ir kartais, kai to nereikia“.
Anot to paties mąstytojo, karas gali vykti visada, o štai dėl taikos reikia stengtis, todėl taiką gali garantuoti tik suvereni valstybė.
Anot L. Douglas, galima sakyti, kad valstybė garantavo civilizaciją, todėl daugeliui buvo labai sunku suvokti tai, ką vykdė naciai. Nes tai buvo valstybės vykdomi nusikaltimai, kuriuos sankcionavo civilizuoti, kostiumus dėvintys ir dokumentus pasirašantys asmenys.
Būtent dokumentai, pasak profesoriaus, ir virto svarbiausiais nacių teismo Niurnberge dalyviais. Tūkstančiai Trečiojo Reicho dokumentų, įsakymų ir paliepimų vaidino svarbiausią vaidmenį nacių vadų teisme.
Tiesa, teismą stebėję žmonės pyko, kad jis nuobodus, nes stigo liudijimų, sultingų detalių ir dramos. Viskas, ką gavo Niurnbergo teismą stebintys žmonės – krūvos popierinių įrodymų, kurie parodė mąstą ir planavimo preciziškumą, o taip pat aukščiausių nacių vadų tiesioginį įsikišimą.
Tai buvo dokumentų teismas dar ir dėl to, kad asmeniniai liudijimai negalėjo įrodyti aukštų nacių partijos vadų kaltės, o pavienių sistemos sraigtelių Niurnberge neteisė. Pasitikėjimą dokumentais, tvirtais įrodymais parašytais ant popieriaus Niurnbergo teisėjai grindė noru būti itin tiksliais, neleisti interpretacijų.
Tiesa, kitas garsus nacių teismas, kurį taip pat stebėjo visas pasaulis, buvo visiškai kitoks. Aukšto nacių pareigūno Adolfo Eichmano teismas Izraelyje, žinoma, rėmėsi dokumentais, bet dar labiau – liudijimais. Dramatiškas, detalių pilnas ir plačiai žiniasklaidos nušviestas teismas parodė du dalykus: žmonių norą liudyti apie nusikaltimus ir nusikaltėlio, kuris buvo sistemos dalis, norą įrodyti, kad jis neturėjo pasirinkimo.
Šis teismas vėliau buvo aprašytas garsioje Hannos Arendt knygoje, kur buvo prieita išvados, kad blogis yra banalus ir dažnai vykdomas biurokratų kabinetuose, o tik vėliau – koncentracijos stovyklose.
Trečiasis teismas, apie kurį užsiminė L. Douglas, pasak jo, parodo žmogaus atminties skylių žalą ir tai, kad istorijoje pasitaiko interpretacijų ir klaidų. Ivanas Demianiuk, pasak prieš jį liudijusių žmonių, buvo Ivanas Rūstusis – Treblinkos koncentracijos stovyklos dujų kameros siaubas.
Šis žmogus Izraelyje buvo teisiamas praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų po A. Eichmano teismo, kuris vyko 1961 metais, ir vos netapo antruoju mirties bausme nubaustu nacių žudiku. Visgi teismui įsibėgėjus paaiškėjo, kad I. Demianiuk apkaltinti trūksta ne tik taip Niurnbergo teisėjų mėgtų dokumentų, bet ir liudininkų, kurie neklystų.
Visi, kurie liudijo prieš I. Demianiuk, tarėsi jį atpažinę, bet paaiškėjo, kad noras nubausti nusikaltėlį buvo toks didelis, kad žmonės apsipažino. Taip, šis vyras taip pat buvo koncentracijos stovyklos sargu, bet jis dirbo Sobibore ir tikrai negalėjo siųsti į dujų kamerą žmonių Treblinkoje.
Ši klaida kainavo ne tik pasitikėjimą liudijimais, bet ir pasitikėjimą teismas, bei ilgą kovą dėl to, kad I. Demianiuk būtų nubaustas.
Pasak L. Douglas, tai tik įrodo, kaip atsargiai ir apdairiai reikia vertinti dalykus, kuriuos žmonės prisimena ir dokumentus, kuriuos galime matyti. Istorija, pasak profesoriaus, yra trapi.
