Lietuvos įkalinimo sistemą jau eilę metų kamuoja panašios problemos – nors smurtinių nusikaltimų skaičius mažėja kasmet, vis dar įkaliname bene daugiausiai žmonių Europoje, o bausmės tik ilgėja. Nors kai kuriais atvejais bausmės sušvelninamos, netrukus vėl grįžtama prie griežtesnio baudimo, tik įvykus rezonansiniams įvykiams. Apie šiuos ir kitus su baudžiamąja teise susijusius klausimus kalbamės su Vilniaus Universiteto (VU) kriminologu Gintautu Sakalausku.
Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų tenka 190 kalinių. Pagal šį skaičių esame vieni iš lyderių Europoje – kartu su tokiomis šalimis kaip Vengrija (194) ir Lenkija (190). Tuo tarpu lyderes Europoje lenkiame kelis kartus po tris ar keturis kartus – tokiose šalyse kaip Norvegija, Suomija ar Danija, įkalintųjų skaičius yra tarp 50-70 įkalintų asmenų 100 tūkst. gyventojų. Kas lemia tokius prastus rezultatus?
Yra du esminiai dalykai. Vienas dalykas yra baudimo kultūra ir tradicija. Tai tokie dalykai kaip: ką mes laikysime nusikaltimu ir nusikaltėliu, kokios bausmės yra tinkamiausios. Kokie yra laisvės atėmimo vieta sistemoje, kokius stereotipus turim. Esame post-sovietinė šalis, o bet kokia totalitarinė šalis turi didelę kalėjimų populiaciją. Toje srityje nesame daug pasikeitę. O tai labai svarbu – kaip tie dalykai suvokiami tarp profesionalų, tarp teisėjų, prokurorų.
O kitas dalykas – yra teisinių niuansų, kurie užprogramuoja griežtą baudimą. Pavyzdžiui – vidurkio taisyklė. Pas mus bausmė yra skaičiuojama nuo vidurkio. Tai prieštarauja kalėjimo, kaip paskutinės priemonės, principui. Yra ir kiti niuansai – negalėjimas bausmės atidėti už sunkų nusikaltimą ir panašiai. Yra ir sovietinė recidyvisto sąvoka, kurios net ir rusai yra atsisakę. Sunku tikėtis, jog recidyvistu paženklintas žmogus keisis, integruosis visuomenėje.
Tačiau, tie teisiniai niuansai nėra tokie dideli. Jei pasižiūrėtume į bausmes skiriamas už konkrečius nusikaltimus, pavyzdžiui apiplėšimą, labai daug nuo Europos nesiskiriame. Didžiausia bėda yra tai, ką prokurorai įsivaizduoja kaip bausmę.
Ar kitose šalyse atsisakoma recidyvisto sąvokos?
Daugumos šalių praktikoje egzistuoja recidyvizmo terminas – kalba eina apie atvejus, kai žmogus padaręs nusikaltimą ir atlikęs bausmę toliau daro nusikaltimus. Tačiau tik pas mus tai yra etiketė žmogui. Be to, tai irgi yra sovietinis palikimas – ten netgi buvo nurodoma kiekviename punkte atskirai, kad jeigu žmogus pakartotinai padaro nusižengimą, būtina bausti griežčiau. Žmogus yra paženklinamas tam tikra stigma. Paprastai kai policija ieško įtariamųjų, pirmiausiai jie tikrins tuos, kurie įkliuvo anksčiau. Žmonės kurie yra paženklinti, stigmatizuojami, jie dažniau ir įkliūna.
Vis dėlto, kalinių skaičius pastaraisiais metais mažėja. Kas tai lemia?
Pastaraisiais metais buvo gerų pakeitimų. Pavyzdžiui atsisakyta nuostatos, kad padarius nusikaltimą antrą kartą, iš karto skiriama laisvės atėmimo bausmė. Tai buvo absurdas ir gerai, kad buvo panaikinta. Dar 2019 m. buvo keli geri pakeitimai, pavyzdžiui arešto atidėjimo galimybė. Dabar irgi svarstomas ir Seimui atiduotas projektas, kuriame yra gerų dalykų.
Nors tai geri pokyčiai, jie nėra esminiai, nekeičia pačios baudžiamosios politikos esmės. Kitas dalykas – kartais užkyla represyvumo bangos, kurios visa tai nustelbia. Pavyzdžiui 2011 metais buvo banga dėl smurto artimoje aplinkoje. Buvo nuspręsta, kad nebereikia pateikti skundo, iš karto buvo 10 000 daugiau atvejų, iš kurių dalis buvo įkalinti. 2017 m. buvo kita banda – girti vairuotojai. Buvo sugalvota, jog numačius baudžiamąją atsakomybę už vairavimą išgėrus, nebeliks girtų vairuotojų. Kaip mes matome, tai neįvyko, 5-6 tūkst. girto vairavimo atvejų taip ir liko.
Dabar problema yra narkotikai, ypač nepilnamečių vartojimas. Siūloma mažinti atsakomybės amžių, pagal kurį galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Buvo seksualinės prievartos prieš vaikus banga, ypač po Garliavos. Būna tos bangos, kurios iškreipia visą baudžiamosios politikos nuoseklumą. Tas per capita (100 tūkst. gyventojų tenkantis) skaičius yra 2 kartu mažesnis nei prieš 20 metų, bet taip pat yra 3 kartus didesnis nei Vakarų Europoje. Yra toks grynai sovietinis požiūris – va, dar dar sugriežtinsim ir nebeliks nusikalstamumo. Tai naivus įsitikinimas – visuomenėse nusikalstamumas buvo ir bus.
Baudžiamosios teisės tikslas neturėtų būti kovoti su nusikalstamumu baudžiant kiekvieną asmenį atskirai. Bausmes turime ilgesnes nei bet kada anksčiau, bet įkalinimo skaičiai vis tiek dideli. Svarbu pažymėti, jog mažėja sunkių ir ypač smurtinių nusikaltimų mastai. Jeigu prieš 30 metų buvo 500 nužudymų per metus, dabar turim 75. Tą patį galima pasakyti apie kitus sunkius nusikaltimus – jų dažnumas yra sumažėjęs daug kartų. Jeigu nebūtume užgriežtinę baudžiamosios tvarkos, kalinių skaičius būtų panašesnis į kitų Europos šalių.
Tos užgriežtinimo bangos apie kurias kalbate – ar tai politinio populizmo, siekio įtikti rinkėjams, rezultatas? Juk politikai privalo reaguoti į visuomenės nuotaikas.
Politinis populizmas nėra išskirtinis Lietuvos bruožas, tik mūsų šalyje nėra imuniteto tam. Labai greitai Seimas pasiduoda tam, nepriklausomai nuo partijos. Jie bijo blogai pasirodyti prieš visuomenę. Populistinių jėgų, kurios siūlo visokiausių dalykų, visur yra. Keisčiausia būna, kai įsijungia profesionalai – pavyzdžiui generalinė prokuratūra ar teisingumo ministerija. Jos jaučia spaudimą kažką siūlyti ir dažniausiai siūlo su griežtinimais susijusius sprendimus. Nors tie dalykai yra kompleksiniai – ar tai būtų smurtas artimoje aplinkoje, ar vairavimas išgėrus, narkotikų vartojimas, seksualinis smurtas prieš vaikus. Bausmių griežtinimas visiškai nieko nepakeičia. Bet kažkas nori pabūti dėmesio centre, užsidėti sau pliusą. Nėra nieko paprasčiau, nei pakeisti baudžiamąjį kodeksą. Kuomet yra taikoma sankcija už pažeidimą, įrašyti metais daugiau ar mažiau yra pats paprasčiausias žingsnis.
Mes nežinome, koks Lietuvoje yra teisingumo ministerija paskiriamų bausmių vidurkis, nes nėra tokios statistikos. Bet mes turime Lietuvos kalėjimų tarnybos statistiką, apie žmones, kurie šią dieną yra įkalinimo įstaigose ir bausmes, kurias jie turėtų atlikti. Tai nėra visos bausmės, o tik bausmės, skirtos dabar įkalintiems žmonėms. Vidutinė bausmės trukmė yra 84 mėnesiai, t.y virš 6 metų. 2020 m. buvo didžiausias skaičius per nepriklausomybės istoriją – 87 mėnesiai. 2000 metais buvo 56 mėnesiai – trečdaliu mažiau nei pastaruosius 8 metus (kai yra virš 80 mėn.)
Gal tokios ilgos bausmės pagrįstos įsitikinimu, kad tai padės atgrasyti nuo nusikaltimų darymo?
Ilgos bausmės visiškai neatgraso. Žmonės darydami nusikaltimą dažniausiai negalvoja apie bausmes, jei ir galvoja, tai tikrai nežino, kokios tos bausmės yra. Niekas prieš smurtaudamas baudžiamojo kodekso paskaityti neatsiverčia (juokavo kriminologas – aut. past.).
Apklausus 700 kalinių Lietuvoje, paaiškėjo, jog tik 10 proc. nuteistųjų galvojo apie bausmę, daugelis tikėjosi bausmės išvengti. Tas suvokimas yra post-sovietinis – mes galvojame, kad baudos turi labai didelę prevencinę funkciją. Kai vakarų baudimo sistema remiasi tokiu požiūriu, kad tai yra socialinių santykių stabilizavimo ir harmonizavimo priemonė ir tiek. Kas yra labai seniai suvokta – didelis kalinių skaičius nėra šalies likimas, tai yra šalies pasirinkimas. Mes esame per savo baudimo kultūrą pasirinkę turėti daug kalinių, iki EU vidurkio tolokai.
Kokių pokyčių reikėtų, kad kalinių skaičius Lietuvoje toliau mažėtų, galbūt pasiektų kitų šalių rezultatus?
Pirmiausia, kaip anksčiau minėjau, reikia atsisakyti vidurkio taisyklės.
Antra, reikia atsisakyti recidyvo sąvokos – nors nusikaltimo pakartojamumas gali turėti reikšmės baudžiamojoje teisėje, žmonės kitose šalyse nėra vadinami recidyvistais. Recidyvisto statusas iškart leidžia numatyti griežtesnį baudimą. Kitose šalyse matant, kad žmogus antrą kartą teisiamas už išžaginimą, tai bus laikoma problemišku seksualiniu elgesiu. Tada sakoma: jeigu yra toks pakartotinumas, kuris rodo žmogaus polinkį, tada reikia taikyti papildomas priemones – pavyzdžiui socialinę terapiją. Kažkodėl galvojame, kad jeigu nubausime griežčiau, pritaikysime daugiau tų pačių baudžiamųjų priemonių, žmogus pasikeis. Pas mus pakartojamumo supratimas yra keistas – mes tai iškart siejame su didesniu baudimu. Bausmės atidėjimo vykdymas už sunkius nusikaltimus galiojo du metus – nuo 2015 iki 2017 metų, vėliau buvo atsisakyta. Tokių atvejų nebūna daug – gal keliolika per metus, kur žmonės padaro sunkų sveikatos sutrikdymą. Yra visiškai neteisinga skirti realų bausmės atėmimą.
Ketvirtas dalykas – reikia pradėti piniginę bausmę skaičiuoti ne pagal MGL (minimalaus gyvenimo lygį), o dienpinigiais. Pavyzdžiui, Vokietijoje 80 proc. bausmių yra piniginės baudos, realus įkalinimas yra taikomas 2-4 proc. atvejų. Pas mus iki šiol yra MGL‘ai. Reikėtų dienpinigius sistemos – skaičiuoti baudas pagal realias žmogaus pajamas.
Piniginės baudos dabar sudaro apie 30 proc. visų atvejų – manau, kad pakeitus sistemą, ji būtų taikoma kur kas dažniau. Yra ir kitų smulkių niuansų – pavyzdžiui už prekybą narkotikais yra numatoma labai siaura bausmė – nuo 8 iki 10 metų. Kas yra svarbu – kultūra ir tradicija yra daug svarbiau. Sankcijos kodekse nėra išskirtinai griežtos. Griežtas yra pats požiūris. Čia kaip Putinas kažkada sakė – vagis turi sėdėti. Tai yra totalitarinis požiūris, kurį pakeisti yra labai sunku. Dėl to paties lygtinio paleidimo – nors sąlygos buvo kiek sušvelnintos, vis tiek taikoma gana retai.
Kaip galėtume vertinti recidyvizmo, t.y pakartotinių nusikaltimų dažnumą Lietuvoje? Anksčiau teko girdėti, jog net 62 proc. buvusių kalinių vėl padaro nusikaltimus.
Recidyvizmo skaičiai iš tiesų yra gerokai mažesni. 62 proc. skaičių kažkada ištraukė teismų ministerija. Tai yra visiška nesąmonė. Jie recidyvizmą laiko skaičių žmonių, kurie šiuo metu įkalinimo įstaigose yra nebe pirmą kartą.
Dabar kalėjimų tarnyba pradėjo skaičiuoti tikrą recidyvizmo skaičių – t.y kiek žmonių išėję iš įkalinimo įstaigų nusikalsta. Išėjusiems iš įkalinimo įstaigų žmonėms, labai svarbūs pirmieji metai. Kalėjimų tarnyba dabar skaičiuoja pirmus du metus, tai per du metus recidyvizmo skaičiai yra 28 proc., tai šis skaičius yra arčiau tiesos. Paprastai Vakarų valstybėse yra imami 5-10 metų po išėjimo, bet kuo daugiau laiko praeina, tuo mažesnė tikimybė, kad nusikals vėl.
Tas skaičius pas mus nėra didelis, bet tai nėra nei gera, nei bloga žinia. Daug kur tas skaičius didesnis, bet taip yra dėl to, kad į įkalinimo įstaigas tose šalyse patenka tik pavojingiausi nusikaltėliai, tai visai tikėtina, jog jie vėl nusikals. Jei pas mus tas skaičius yra žemas, tada reikia klausti, ar apskritai reikėjo įkalinti tuos žmones. Reikia suprasti, kad pats įkalinimas yra žalingas procesas. Vakaruose dažnai įkalinimo žalingumas yra pabrėžiamas kalėjimų taisyklėse, o pas mus galvoja, kad kalėjimai yra pasitaisymui.
Kaip vertinate kalėjimuose veikiančias socialinės integracijos programas? Ar jos efektyvios?
Kolegos prieš porą metų darė tyrimą, tai daugelis tų programų yra pseudo programos. Nieko per daug rimto ten nėra. Trūksta resursų, infrastruktūra nepritaikyta, personalas nepasiruošęs. Tie dalykai suveikia labai retai. Yra keletas nevyriausybinių iniciatyvų, kurios yra kokybiškesnės. Pavyzdžiui Carito projektai Vilniuje ir Kaune. Bet pačiose įkalinimo įstaigose – nieko gero.
